Vilniaus universiteto mokslininko Darijaus Veteikio vienas mokslinių interesų – medicininė geografija. Šią mokslinių tyrimų kryptį geografui profesoriui padiktavo netikėtai jo šeimą užklupęs išbandymas – diabetu susirgo sūnus. Ieškodamas ligos priežasčių tyrėjas kelia hipotezes apie ligos kilmę. Naujausi jo tyrimai – sąsajų tarp šios ligos ir vaikiško paracetamolio – paieškos.
„Prieš septynerius metus nieko nenutuokiau apie diabetą. Sūnaus liga tapo gyvenimo išbandymu. Tai - psichologinė, socialinė ir ekonominė našta šeimai bei valstybei. Kasmet Lietuvoje apie šimtas vaikų ir jų šeimų patiria tokį smūgį. Todėl jaučiu gilią prasmę prisidėti prie šios ligos priežasties paieškų“, - sako Vilniaus universiteto mokslininkas Darijus Veteikis.
- Kuo įdomus pirmo tipo diabetas geografui?
Moksliniai straipsniai neretai prasideda nuo teiginio apie pritrenkiantį pirmo tipo cukrinio diabeto geografinio pasiskirstymo netolygumą. Ypač daug dėmesio sulaukia gamtiniu ir gyventojų genetiniu požiūriu panašių Suomijos bei jos kaimynės Karelijos (Rusijos Federacijos Respublika) šešeriopas sergamumo skirtumas.
Pastebėta, kad šaltesnio klimato bei aukštesnio BVP šalyse sergamumas šio tipo diabetu yra didesnis. Prieš kelis dešimtmečius buvo tyrimų bumas, skirtas nustatyti karvės pieno įtaką ligos vystymuisi. Pastebėta ir tai, kad valstybės, kuriose suvartojama daugiausia pieno, turi ir didžiausią sergamumą šia liga, pavyzdžiui, Suomija, kitos Skandinavijos šalys. Ir priešingai, pietų šalyse, taip pat Japonijoje, Kinijoje, kurių racione karvės pieno yra palyginti nedaug, sergamumas šia liga daug retesnis. Nors vėlesniais tyrimais nustatyta, kad karvės pienas pats nesukelia šios ligos, nėra galutinai atmestas kaip galintis skatinti autoimuninę reakciją, taip greitindamas ligos progresavimą.
Yra daugiau geografinių įdomybių. Pietų Azijos emigrantai Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje pereina į tų šalių sergamumo lygį per kelis metus. Pakistane, Afganistane sergamumas pirmo tipo diabetu siekia vos pusė vaiko šimtui tūkstančių, o Vakarų, Šiaurės Europos šalyse - 20 – 60. Vadinasi, kažkokios aplinkos sąlygos, būdingos šiaurės valstybėms paveikia Azijos migrantų vaikus. Kita vertus, Italijos mokslininkai nustatė, kad Sardinijos emigrantai žemyninėje Italijoje serga taip pat dažnai, kaip ir kilmės regione. Italų emigrantai Vokietijoje išlaiko aukštesnį sergamumo lygį, būdingą Italijai. Pastarieji duomenys lyg ir patvirtina genetinio polinkio reikšmę.
- Tarptautiniame mokslo žurnale „Medical hypotheses“ publikavote straipsnį apie pirmo tipo diabeto paplitimą Lietuvoje. Kokią hipotezę straipsnyje kėlėte?
- Pasaulyje nepaprastai daug dirbama siekiant surasti šios ligos priežastį. Kadangi pavieniams mokslininkams to padaryti nepavyksta, o ligos mastai vis labiau auga, kuriamos tarptautinės tyrimų grupės, renkami duomenys iš tūkstančių rizikos grupėje esančių šeimų bei pačių sergančiųjų. Stengiamasi nuosekliai ieškoti aplinkos veiksnių, sukeliančių ligą, bet galutinė išvada – vis dar ateityje.
Nors dažniau suserga genetiškai jautrūs vaikai, vis dėlto su pirmo tipo cukrinio diabeto pradžia mokslininkai labiausiai linkę sieti virusus, jų aptinkama ir pacientų kasose. Nežinoma tik, kaip jie prisideda prie autoimuninės reakcijos. Yra ir daugiau aplinkos veiksnių, siejamų su šios ligos formavimusi: vitamino D trūkumas, karvės pieno vartojimas, žarnyno floros pasikeitimas, per sterilios gyvenimo sąlygos, savo laiku buvo įtarinėjami ir skiepai.
Esu paskelbęs hipotezę apie šios ligos priežasties vieną sudedamųjų dalių, kurios, mano manymu, mes kaip tik ir nematome. Tai yra netinkamu laiku vartojami vaistai nuo karščiavimo, visų pirma paracetamolio pagrindu pagaminti vaistai. Vaikai yra ypač jautri populiacija, nes neturi susiformavusių antikūnų prieš visą įvairovę virusų. Jų imuninė sistema dar tik renka informaciją apie organizmo priešus. Neturint antikūnų organizmas turi kovoti esamomis priemonėmis, o karščiavimas – ir signalas, ir priemonė – vienas evoliucijos sugalvotų sprendimų.
Sergamumo šuoliai einant iš vienos valstybės į kitą išduoda antropogeninį, kultūrinį veiksnį, lemiantį ligos paplitimą. Be to, yra tyrimų, parodančių, kad antikūnai prieš šeimininko beta ląsteles atsiranda po organizmo reakcijos į virusą, tikėtina apėmusios ir karščiavimą. Sujungęs šiuos faktus, iškėliau hipotezę apie vaistus nuo karščiavimo.
Įsivaizduokime, kad vaistai nuo karščiavimo jautresniems žmonėms gali sukurti sąlygas, kai imuninės sistemos efektyvumas sumažėja. Čia ir atsiranda galimybė virusui toliau kelti skausmingus padarinius. Aišku, tokią prielaidą turi patvirtinti arba paneigti biologiniai tyrimai, tačiau jau yra duomenų, kad paracetamolis bei ibuprofenas gali sulėtinti antikūnų prieš virusus gamybą.
Hipotezę palaiko paracetamolio vartojimo istorija. Ibuprofenas pasirodė prekyboje tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Paracetamolis pradėtas skirti vaikams po 1950 metų. Dvidešimto amžiaus pirmojoje pusėje populiarus vaistas nuo karščiavimo buvo fenacetinas, kuris organizme skildavo į kelias sudedamąsias dalis, viena jų – paracetamolis.
Tokiu būdu šios medžiagos vartojimo augimas chronologiškai sutampa su pirmo tipo diabeto plitimu pasaulyje.
-
Į medicininę geografiją jus atvedė asmeninė patirtis: diabetu serga sūnus. Gal galite šiek tiek papasakoti apie gyvenimą su šia artimąjį palietusia liga?
- Prieš septynerius metus nieko nenutuokiau apie diabetą. Sūnaus liga tapo gyvenimo išbandymu. Tai - psichologinė, socialinė ir ekonominė našta šeimai bei valstybei. Kasmet Lietuvoje apie šimtas vaikų ir jų šeimų patiria tokį smūgį. Todėl jaučiu gilią prasmę prisidėti prie šios ligos priežasties paieškų.
Pasaulio mokslininkai atkakliai dirba, kad sukurtų arba automatizuotą pagalbą sergantiems, arba išgydytų šią ligą. Jai pažengus, beta ląstelių praktiškai nelieka, todėl būtina technologinė pagalba. Ligos pradžios, net ir diagnozės metu, kai kasoje beta ląstelių dar likę dešimt ir daugiau procentų, galima būtų atkurti jų populiaciją, sustabdant autoimuninę reakciją. Spėju, kad nutraukus karvės pieno produktų vartojimą, radus metodą nuraminti imuninę sistemą (vieną tokių teko pažinti) bei palaikant normalų gliukozės kiekį kraujyje atsirastų tokia galimybė.
Tačiau tai jau kita tema.
Dosjė
Geografas, mokslų daktaras.
Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto profesorius.
5 straipsnių tarptautiniuose ir šalies leidiniuose autorius bei bendraautorius.
Mokslo kryptys – Socialinė geografija, Fizinė geografija; [čia pagal oficialų klasifikatorių.
Interesai: kultūrinio kraštovaizdžio geografija ir planavimas, kraštovaizdžio kaita, medicininė geografija, Žemės planetos evoliucija.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: