Nesiliaujantis kosulys 
„Pirmiausia atkreipiau dėmesį į tai, kad beveik mėnesį nesiliovė kosulys. Bandžiau gydytis natūraliomis priemonėmis bei medikamentais iš vaistinės, tačiau kosulys nesiliovė. Apsilankyti pas gydytoją taip pat nesusiruošiau, nes buvo labai intensyvus laikotarpis darbuose. Be to, baiginėjau antrąsias studijas.
Gyvenimas buvo pilnas streso, jaučiausi fiziškai išsekusi. Net artimiesiems juokais buvau prasitariau: „Jei nesuvystys manęs kokia nors liga, jausiuosi lengvai išsisukusi.“ Po mėnesio jau atsirasdavo ir dusulys. Kadangi iki tol nieko panašaus neteko patirti, tiesiog nesuvokiau, kas su manimi vyksta“, - kelerių metų senumo įvykius prisimena 36–erių moteris.
Kosulį, kurį lydėdavo ir lengvas dusulys, Vilma malšindavo užgerdama vandens stikline ir taip bandydama atsikosėti. Deja, nepavykdavo.
„Vieną dieną dusulys pradėjo stiprėti nevaldomai, kol nebegalėdavau nei miegoti, nei lipti laiptais. Dusulys buvo nuolatinis, kol vieną vakarą jis tapo kritinis. Tada jau skubiai teko vykti į polikliniką, o ten iškart gavau siuntimą į ligoninę. Buvo atlikti pirminiai tyrimai bei išrašyta prednizolono dozė.
Išrašydami iš ligoninės gydytojai nurodė prednizolono dozę mažinti. Tačiau grįžus namo ir kasdien mažinant prednizolono kiekį, dusulys vėl ėmė stiprėti. Vėliau sekė apsilankymai poliklinikoje, kur buvo skirtas inhaliacinis diskas dusuliui mažinti. Deja, šie vaistai man irgi mažai padėjo“, - prisimena moteris.
Įprastam gyvenimo ritmui ypač trukdė prasidėjęs stiprus nesiliaujantis priepuolinis dusulys. Apie jį žinojo tik šeimos nariai ir artimiausi draugai. Nuo kolegų ir pažįstamų tai slėpiau, nors tuometinės kolegės stebėjosi ir negalėjo suprasti, kodėl aš taip stipriai kosėju“, - atvirai pasakoja moteris.
 
Medikai rado išeitį
Vilmos sveikata tik blogėjo, vaistai negelbėjo. Galiausiai moteris atsidūrė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų priimamajame. „Kaip sakė gydytojai, ligos požymiai nebuvo visiškai tipiški astmai“, - pasakoja moteris.
Laimei, pritaikius inovatyvių vaistų ciklą pacientės būklė pradėjo keistis.
„Po truputį savijauta gerėjo, pavyko atsisakyti prednizolono. Dabar situacija - stabili. Vartoju tik inhaliatorių. Jaučiuosi šimtu procentų sugrįžusi į gyvenimą! Apie tokią laimę kritiniu ligos metu net nebesvajodavau. Bandžiau save įtikinti, kad turiu su liga susitaikyti ir išmokti gyventi labai lėtu tempu bei rinktis ne tai, kas man patinka, o tai, ką galėčiau atlikti be fizinio krūvio. Jaučiuosi sugrįžusi iš juodo sapno. Esu be galo laiminga, kad gydytojos V.Kvedarienė ir L.Malinauskienė ieškojo ir rado modernų būdą man padėti, o svarbiausia – tikėjo mano sėkme. Joms liksiu visada skolinga ir dėkinga“, - VUL Santariškių klinikų gydytojoms dėkojo laiminga pacientė.

---

 
Interviu 
Kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro gydytoja medicinos mokslų daktare Violeta Kvedariene:
 
- Kokios būklės pacientė pateko į jūsų rankas? 
- Pacientė sirgo sunkia bronchų astma. Tai yra lėtinė uždegiminė plaučius pažeidžianti liga. Dėl šios ligos formuojasi bronchų spazmas ir pacientai junta dusulio priepuolius. Šiais laikais bronchų astma yra gerai kontroliuojama inhaliaciniais uždegimą slopinančiais ir dusulio priepuolio metu plečiančiais bronchus vaistais. Taigi pacientai jaučiasi gerai ir yra darbingi. Tačiau labai nedidelei daliai pacientų inhaliaciniai šie vaistai nėra veiksmingi. Ponia Vilma kaip tik ir pateko į tokią grupę. Ji dusdavo netgi mažiausio fizinio krūvio metu.
 
- Ar sunkios formos bronchų astma – retas atvejis?
- Tokių pacientų pasitaiko vienas du per metus. Tačiau yra naujų vaistų generacijų. Inovatyvus vaistas, kurį paskyrėme mūsų pacientei, pasaulyje taikomas daugiau kaip dešimt metų, tačiau Lietuvos rinkai jis per brangus ir taikomas tik išimtinais atvejais, sunkios alerginės astmos formoms gydyti. Skiriamas tik kvalifikuoto pulmonologo ar alergologo ir imunologo sprendimu.
Po trijų injekcijų, kurios buvo leidžiamos kas mėnesį, pacientė jaučiasi gerai, yra visiškai darbinga ir vartoja nedideles standartinių vaistų dozes. Dusulio priepuoliai labai reti, taigi netgi mažiname paprastų inhaliacinių priešuždegiminių vaistų dozes.
 
- Kas lemia, kad pastaruoju metu ne tik astma, bet ir kitokios alerginės reakcijos išvešėjo?
- Tam įtakos turi du faktoriai. Pirmas – aplinkos tarša. Taigi, į natūralų alergeną, pavyzdžiui, žiedadulkę, pakitusią nuo automobilio išmetų dujų, žmogus pradeda reaguoti iškreiptai, nes organizmas nebepažįsta tos žiedadulkės ir į ją reaguoja kaip į svetimkūnį. Antras faktorius: žmogaus genetinė sistema, kuri iš karos į kartą, gyvenant užterštoje aplinkoje ir valgant modifikuotą maistą, irgi keičiasi.
 
- Kai dar tik studijavote medicinos mokslus, gydytojams alergologams turbūt nebuvo tiek darbo, kaip dabar?
- Iš tikrųjų, gydytojams alergologams kuo toliau, tuo daugiau darbo. (Juokiasi.)
Tačiau ligos diagnostika gerėja, atsiranda vis naujesnių vaistų. Aišku, mūsų ekonominė situacija nėra tokia gera, kad galėtume įpirkti visus naujausius vaistus. Mūsų žinios apie alergiją ir jos gydymą gerėja. Lietuvos gydytojų alergologų ir klinikinių imunologų kompetencija nenusileidžia geriausiems Europos universitetų ir ligoninių gydytojams. Šiais laikais galimas gydymas ir alergenais, tai yra tik cheminiais vaistais, biologine terapija. Gydymo perspektyvos tikrai geros, bet aplinkos tarša irgi didėja.
 
- Ar būna taip, jog žmogus nežino esantis alergiškas?
- Taip. Kaip jau minėjau, tai yra vadinamoji atopija. Jei atlikti tyrimai rodo, kad žmogus alergiškas, o simptomų nejunta, dažnai ir gydymas nereikalingas. Jeigu žmogaus imuninė sistema gera, yra imuninis balansas, gali ir nepasireikšti alergijos simptomai arba pasireikšti lengvos eigos, pavyzdžiui, alergine intermituojančia sloga ar trumpalaikiu bėrimu. Žmogus pačiaudėjo, bet tai yra epizodinis simptomas, varginantis kelias dienas per metus. Todėl ir nesikreipiama į medikus. Pacientai dažnai kreipiasi tik tuomet, kai alergijos simptomai pradeda varginti nuolat.