Serga nuo kūdikystės
Kauno rajone gyvenanti Lina prisistatyti tikruoju vardu nenori: kukli moteris stoiškai žiūri į ligą: nei girtis, nei skųstis ji nepratusi. Lina epilepsija sirgo visą gyvenimą – moteris pasakoja, kad ligą jai diagnozavo sulaukus vos 6 mėnesių amžiaus. Linos vaikystė nebuvo lengva: ji augo be mamos. „Manimi rūpinosi sesės, broliai. Būdavo sunku: medikamentų nevartojau, kol atitaikė vaistus, viską praėjau“, - pasakoja Lina.
 
Epilepsija labai apsunkino našlaitės gyvenimą. Vėlyvuoju sovietmečiu sulaukti tinkamos pagalbos epileptikams buvo ne taip ir paprasta. Sistemingas gydymo kursas, kuris, anot Linos, jai labai palengvino kasdienybę, pradėtas jau paauglystėje. Moteris teigia iki šiol esanti dėkinga Kauno neurologams. 
Epilepsija apie save primena kiekviename žingsnyje. Linai nustatytas neįgalumas. Ši liga nepagydoma, tad su ligoninėmis ir medikamentais Linai tenka „draugauti“ nuolat. Nors gyvena nuo miesto nutolusiame rajone, moteris palaiko ryšį su gydytojais, pareigingai lankosi užsiėmimuose. Ligoninėje tenka apsilankyti kiekvieną mėnesį. 
 

L.S. skaičius
24
- maždaug tiek tūkst. žmonių Lietuvoje serga epilepsija.

 
Nelaimę galima nujausti        
Liną priepuoliai užklumpa naktį. Moteris guodžia save, kad jos turima naktinė epilepsijos forma lengvesnė. Jei priepuoliai kamuotų dienos metu, gyventi tektų gerokai uždariau, pastebi Lina. Ji skundžiasi tik tuo, kad priepuoliai prikelia iš miego. Įdomu tai, kad ilgai sergantys epilepsija, artėjančius priepuolius gali nuspėti. „Žinau, kada pablogės. Pradeda labai skaudėti galvą, kamuoja nenusakomas išgąstis, – taip artėjančios epilepsijos ženklus apibūdina Lina. - Man gerai, kai aš jaučiu, ir gydytojai man tai sako. Kitas ir eidamas gali parpulti. Kai prasideda priepuolio nuojauta, tą dieną nekeliu kojos iš namų. Sergant rizikuoti negalima.“ Nors epilepsija – neurologinis sutrikimas, o priepuolius dažnai išprovokuoja aplinkos dirgikliai, Linos ligos forma neturi aiškių rizikos veiksnių, vadinasi, ir išvengti priepuolių būna sunkiau.
 
Tiesa, pati moteris liūdnai pajuokauja, kad nuo streso visos ligos: „Mano priepuoliai nervinio pobūdžio, mirgančios šviesos netrukdo. Užtat turiu vengti pervargimo, stiprių emocijų. Per mėnesį priepuolių pasitaiko po du, po vieną.“ Ypač griežto miego režimo, mitybos taisyklių Lina sako neturinti, svarbiausia – reguliarus vaistų vartojimas. Taip pat moteriai būtina saugoti galvą, tad saulės voniomis ji nesimėgauja.
Priepuolių irgi būna įvairių: Lina juos skirsto į „geruosius“ ir „bloguosius“. Gerieji – nestiprūs traukuliai, rytojaus rytą ji vėl jaučiasi neprastai. O štai blogieji priepuoliai kitai dienai palieka skaudamą galvą, silpnumą. Deja, savijauta po tokio priepuolio dar nėra pavojingiausia ligos dalis: užslinkus tokiam stipriam epilepsijos epizodui, Lina būna visiškai bejėgė, praranda sąmonę, kaip pati sako, „atsijungia nenustatytam laikui“.
 
Praradus sąmonę, pagalbos ji nesulauktų: moteris gyvena viena. „Vienas gyveni, nei tu ką išsišauksi... tik po laiko gali paskambinti greitajai. Baisi liga, niekam nelinkėčiau“, - pripažįsta moteris.
Tačiau Lina savyje neužsidaro, į žmones ji išeina: „Aišku, kad namie nesėdžiu, turiu draugų, bendraujam. Tokia mano terapija.“ Moteris tikina, kad liga noro bendrauti neatėmė. Dauguma jos draugų – sveiki žmonės, su kitais epilepsija sergančiais pacientais ji ryšių nepalaiko. Nors epilepsija serga maždaug 24 tūkst. lietuvių, apie paramos grupes žinių trūksta. „Niekada negirdėjau, ar išvis tokių yra,“ – teigia Lina.

---

 
Interviu
Gydytoja neurologė Inga Rudienė:
 
- Kas būdinga epilepsijai?
- Tai - lėtinis, daugelio priežasčių sąlygotas neurologinis sutrikimas, jam būdingi pasikartojantys priepuoliai. Epilepsijos formų daug, o priepuoliai pasireiškia staigiais sąmonės, elgesio, emocijų, judesių ar suvokimo sutrikimais. Juos sukelia staigios ir labai stiprios smegenų žievės neuronų iškrovos.
 
- Kokios epilepsijos priežastys?
- Mokslas iki galo dar neatsakė į šį klausimą. Maždaug trečdaliui epilepsijos ligonių galima nustatyti, kas sukėlė nervų sistemos pažeidimą ir epilepsiją. Tai gali būti genetiniai veiksniai, tačiau jų svarba nėra vienoda visoms ligos formoms. Be to, tik nedidelė dalis epilepsijos paveldima. Taip pat ligą sukelia įvairios smegenų traumos, kraujotakos sutrikimai, navikai. Ligą gali sukelti ir infekcija. Deja, didžiajai daliai susirgimų vis dar negalime nustatyti jokios specifinės priežasties.
 
- Kaip ši liga gydoma?
- Svarbiausias gydymas – vaistai. Vienu vaistu priepuolius pavyksta nuslopinti maždaug 65-70 procentams sergančiųjų. Jeigu epilepsija pasiduodanti gydymui, priepuolius galima koreguoti ir jie pasitaiko itin retai. Tačiau sudėtingesniais atvejais tenka skirti ir kelis vaistų derinius ir net juos naudojant priepuoliai gali būti dažni. Jei įmanoma, geriausia gydyti vienu preparatu – taikant kelis, galimos nepageidaujamos reakcijos. Nustatant tinkamus vaistus, svarbu daugelis veiksnių: žiūrime į tyrimų rezultatus (galvos smegenų KT, MRT, EEG tyrimus, kepenų funkcijos rodiklius ir kt.), paciento lytį, amžių, žalingus įpročius.
Epilepsijos gydymo negalima nutraukti staiga, nes priepuoliai gali atsinaujinti. Gydymas baigiamas per keletą mėnesių. Jeigu priepuoliai kartojasi, nors bandoma gydyti keliais vaistais nuo epilepsijos dvejus metus, svarstoma chirurginio gydymo galimybė, atsižvelgiant į epilepsijos priežastį ir daugelį kitų veiksnių.
 
- Turbūt sergant epilepsija keičiasi gyvenimo būdas?
- Epilepsija - lėtinė liga, galinti turėti neigiamos įtakos paciento gyvenimo kokybei. Gyventi su epilepsija lengviau laikantis miego, mitybos režimo. Su epilepsija susijusios būklės riboja paciento fizinį aktyvumą, laisvalaikį, socialines ir išsilavinimo galimybes. Pacientai dažnai jaučia nerimą, depresiją, miego sutrikimus, neigiamą visuomenės požiūrį. Beje, nors Lietuvoje yra sergančiuosius epilepsija vienijanti draugija, atvirai šnekant, apie jos veiklą pacientai informuojami nepakankamai.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!