Tam tikras susirūpinimas dėl mirties yra visiškai normali žmogaus būsena. Tačiau kai kuriems žmonėms galvojimas apie mirtį gali sukelti intensyvų nerimą ir net liguistą mirties baimę. Kai tokios baimės kamuoja nuolatos, trukdo kasdienei veiklai ar santykiams, tai vadinama tanatofobija. Kraštutiniu atveju, šie jausmai gali mus „uždaryti į kiautą“, neleisti peržengti net namų slenkstį. Taip įvyksta, kai susitelkiama į tai, kas gali tapti mirties priežastimi. Pavyzdžiui, pavojingi žmonės, daiktai ar... tarša.   
 
Mirties baimė, dar kitaip vadinama, mirties nerimu. Jis nėra apibrėžtas kaip atskiras sutrikimas, tačiau yra siejamas su kitais: potrauminio streso sutrikimu, panikos priepuoliais arba nerimo sutrikimais, anksčiau vadintais hipochondrija. Nuo šių sutrikimų rečiau kenčia tie, kurie turi aukštą savivertę, gerą sveikatą ir tiki, kad gyvena visavertį gyvenimą.
Kenčiantiems nuo mirties baimės gali būti rekomenduojama gydytis dėl nerimo sutrikimo. Gydymas apima elgesio ar kalbėjimo terapijos formą. Ja bandoma išmokyti asmenį persiorientuoti savo baimėse ir jas įveikti, kalbantis apie savo rūpesčius. Daliai žmonių susitaikyti su mirtimi gali padėti ir religiniai įsitikinimai. 

---

 
Interviu
Kunigas Algirdas Toliatas:

- Ar natūralu jausti mirties baimę?
- Kiekvienas dalykas, kurio mes nežinom, kurio nevaldom ar negalim prognozuoti, mus gąsdina. Todėl ir mirties baimė – natūralus jausmas. Manau, yra sveika ir nesveika, patologiška baimė. Jeigu tu nuolatos bijai ir gyveni su tuo jausmu, aišku, kad tai yra nesveika. Tada ir gyvenimo nelieka.
 
- O jūs pats bijote mirties?
- Žinoma. Ir mane gąsdina ta nežinia. Nors esu tikintis žmogus ir įsitikinęs, kad mirtimi viskas nesibaigia, vis vien yra nedrąsu. Negaliu pasakyti, kad man tas pats – gyventi ar mirti.
Mes jau gimdami žinome, kad šioje žemėje esame piligrimai ir dėl to yra svarbu nuolatos sau tai priminti, kad neužmirštume pagrindinių tikslų – dvasinių vertybių. Savo požiūrio, žmogiškųjų kompetencijų, idant neliktume paskendę rutinoje, reikaluose, kuriuos ir paliksime tokius nepabaigtus po savęs.
 
- Ši baimė – stabdo ar skatina iš gyvenimo pasiimti viską, kol galime? 
- Sveika baimė ir tas mirties suvokimas gali būti stimulas. Padėti save mobilizuoti, nukreipti mintis. Tai, kaip mes gyvename, ką mes renkamės lemia, koks bus mūsų gyvenimas, kokia bus mūsų mirtis ir amžinybė. „Gyventi šia diena, nes nežinia, kas bus rytoj“, - tai gyvuliuko filosofija. Manau, ji žmogui nėra tinkama. Ji numarina tai, kas mumyse yra gražiausia ir sužadina nepasotinamus instinktus. Jei tu gyveni galvodamas tik apie save, tai viskas tuo, tiksliau, tavimi ir baigsis. Jeigu gyveni daug plačiau, su daug platesne širdimi, tiek tavo rytojus, tiek amžinybė bus kupina dvasios.
 
- Kaip manote, ar reikėtų vyti mintis apie mirtį, ar, priešingai, prisijaukinti jas?
- Visa tai, kas natūralu, yra neišvengiama. Mirtis yra mūsų gyvenimo dalis. Todėl ją, kaip ir visas kitas, reikia integruoti į gyvenimą. Bet vėlgi – sveikai. Jei bandysime tai kaip nors paslėpti, tai mus vers ne gyventi, o tik vaidinti gyvenimą.
Žinojimas ir mirties suvokimas mums turėtų padėti tinkamai išnaudoti laiką. Teko skaityti atsisveikinimo laišką žmogaus, kuris žinojo, kad jam nebeliko daug laiko žemėje. Jis apgailestavo, vardijo, kiek daug dalykų nuveiktų, jei turėtų nors truputėlį daugiau laiko. Kyla klausimas, o kas trukdo tai daryti dabar, kai esi sveikas? Ar tikrai reikia sulaukti tos akimirkos, kai nieko nebegali, kad pradėtum mylėti ar daryti gerus darbus? Taigi, manau, kad nereikia bėgti nuo mirties. Ji mums primena mūsų trapumą ir padeda nepaskęsti savanaudiškume. Tokia ji ir turėtų būti – kaip priminimas.