Kaišiadoryse struktūriniu pagrindu kuriamas sveikatos centras, kai prie ligoninės prijungiamas Kaišiadorių PSPC. Ligoninės direktorius – buvęs Respublikinės Kauno ligoninės vadovas, medicinos mokslų daktaras Linas Vitkus rajoninėje gydymo įstaigoje taiko sukauptą vadybinę patirtį. Prisitaikydamas prie galimybių, kurios yra šiandien, kelia uždavinį plėtoti įstaigos potencialą, kad ši suklestėtų naujai. Po vizito į ligoninę suprantame, jog sulaukus stipraus vadovo, Kaišiadorims išties pasisekė.
Nepatogi infrastruktūra
Vadovas nusiteikęs rimtai reorganizacijai: be sentimentų rauna atgyvenas ir diegia tai, kas leistų ligoninei atsistoti ant kojų bei pasitarnautų rajono gyventojams. Kai L.Vitkus stojo už ligoninės vairo, ši buvo minusinė, tad teko skubiai plėtoti paslaugas, kurios galėtų atnešti papildomų pajamų. Taip per metus pagreitį įgavo dienos chirurgija.
„Chirurgijos neturime, vaikų skyriaus taip pat. Likusi tik, vaizdžiai tariant, špitolė – slauga ir terapijos lovos. Pačios pigiausios paslaugos. Reikėjo ligoninę gaivinti. Pats būdamas ortopedas ir nenorėdamas prarasti įgūdžių, pradėjau operuoti bei gaivinti dienos chirurgiją“, – pasakoja ligoninės direktorius. Vis dėlto išplėtoti dienos chirurgijos paslaugų, pasak L.Vitkaus, neleidžia infrastruktūra. Mat norit gauti higienos pasą šioms paslaugoms teikti reikalinga atitikti tokius pat kriterijus kaip universiteto ligoninės operacinė.
Kad taip nutiktų, ėmėsi operacinės remonto. Prasidėjo vargai. Pagreitį įgavusios dienos chirurgijos paslaugos, kurios gydymo įstaigai teikė didžiausią ekonominę naudą, pakibo ore. Gali būti koks tik nori kietas vadovas, ne viskas priklauso nuo tavo kompetencijos. Kai statybos darbų estafetė perduota rangovams, reikalai jau nebekontroliuojami. L.Vitkus skundžiasi pataikęs ant atsakomybės neturinčių darbų rangovų.
„Jau pasiruošėme teisminiam procesui. Antstolis užfiksavęs situaciją, – apie tai, kaip toli nuveda grumtynės su rangovais, kurie žadėtus darbus atidėdinėja iki begalybės, pasakoja L.Vitkus. – Jie tik gražiai šneka, atsiprašinėja, bet darbai ir toliau nejuda iš mirties taško. Mūsų interesas, kad rangovas darbus užbaigtų kaip galima greičiau, nes kasdien dėl to patiriame didelių nuostolių. Pacientai, kuriems dar rugpjūtį pažadėjome operaciją sausį, reiškia pretenzijas, kad juos apgaudinėjame. Operacija jiems galėjo būti atlikta ir kitame mieste. Be to, gydytojai chirurgai sėdi be darbo. Galėtume su rangovais galutinai dėl to susibarti, bet jei jie taip ir paliks nebaigtą darbą, ką tada darysime? Teisminiai procesai, žinote, kokiu greičiu vyksta.“
Tuo vargai su dar 1976 metais statytu Kaišiadorių ligoninės pastatu nesibaigia. Daugelio šių dienų reikalavimų jis nepaveja. Kur pažvelgsi, pradedant elementariomis sienomis, akis bado didelių investicijų reikalaujantys remonto darbai.
„Mūsų ligoninė viena paskutiniųjų Lietuvoje dar likusi neapšiltinta, nepakeistais vamzdynais. Kyla grėsmė ir dėl elektros instaliacijos“, – prastą Kaišiadorių ligoninės infrastruktūrą įvardija Linas Vitkus, tiesa, iškart priduria turintis nemenkų planų sukurti naują ligoninės gerovę. Jis svarsto, kad būtų logiška statyti naują pastatą, kuris ne tik atitiktų šių dienų standartus, bet ir būtų bent keliais laipteliais priekyje.
Lietuva pribrendo statyti naujas ligonines
„Lietuva jau pribrendo statyti naujas ligonines“, – L.Vitkus sako jau seniai siunčiantis tokią žinutę valdžios atstovams ir pastebi, kad nauji pastatai po truputį jau ima dygti.
„Kovidas parodė, kad vienas kitą apgaudinėjome: tai, kad sukalėme į rėmą plėvelę, ją užkišome, pasidarėme praėjimą, tėra simuliacija. O kur izoliacija? Tai dar kartą parodė, kad mūsų architektūra, pastatai, kurie iškilo tarp 70-ųjų – 80-ųjų, kaip ir Kaišiadorių ligoninė, jau nebeatitinka normatyvų. Tai – tipinis sovietinės rajoninės ligoninės projektas. O idėjos ir sprendimai – dar dešimties metų senumo“, – atkreipė dėmesį pašnekovas, kad tokių ligoninių Lietuvoje – ne viena.
Pastarojo tipo pastatai, kaip aiškina L.Vitkus, pastatyti koridorine sistema, o šiuolaikiniame pasaulyje, dar nuo 2000-ųjų gydymo įstaigas imta statyti gėlės žiedlapio principu.
„Gydytojų kabinetai ir procedūriniai pastatyti centre, palatos – lapeliuose. Toks patalpų išdėstymas leidžia esant grėsmėms greitai izoliuotis, o kitiems funkciniams ryšiams nepakisti. Įsivaizduokite: užtvėrėme koridorių kaip per pandemiją. Kiek tuomet pailgėja takai, kad galėtume pereiti, tarkime, į antrą aukštą. Visuotinai trūkstant gydytojų ir slaugytojų, prasta infrastruktūra dar labiau mažina jų našumą. Pastatę tinkamus pastatus, spręstume ne tik izoliacijos ir srautų valdymo klausimą, bet ir personalui leistume dirbti našiau, jų praėjimo takai gerokai sutrumpėtų“, – daugiau nei du dešimtmečius statomų objektų naudas vardija L.Vitkus.
Vadovas ne be reikalo kalba ir apie pasaulyje plačiai aptarinėjamas atsparias antibiotikams bakterijas, naujus virusus. Mat tai jie priverčia ieškoti naujų architektūrinių sprendimų.
„Vakarų valstybės analizuodamos dešimties penkiolikos metų statistiką mato, kad užsikrėtusį pacientą reikia izoliuoti. Olandai, atsižvelgdami į tai, skaičiuoja, kad, guldant infekuotą pacientą į dvivietę palatą, pagal geometrinę progresiją užkrečiamas šalia esantis, jiedu – dar du... Taip virusas plinta toliau. Olandai dėl to ėmė statyti tik vienvietes palatas su sanitariniu mazgu, nes infekcija daugiausiai plinta per jį, – dėsto pašnekovas ir priduria, kas mes laimėjimu laikome, kai vienu sanitariniu mazgu tenka dalintis kelioms palatoms. – Deja, mes sanitarinių mazgų įrengti negalime. Techniškai pas mus to neleidžia įgyvendinti vadinamasis „kanalizacijos debetas“. Mat jis priklauso nuo miesto kanalizacijos tinklų pajėgumų. Net žinant apie sanitarijos svarbą, techniškai tai įgyvendinti kliudytų ypač dideli kaštai, o finansavimą ligoninės gauna tik už gydymą…“
Be to, mūsiškė infrastruktūra turi ir kitų niuansų. Lietuvoje vienos lovos normatyvas – 7 kvadratiniai metrai ploto, kitose Europos Sąjungos valstybėse – 12, 14 ar net 24. Taigi, koks kitais metais bus normatyvas, pasak L.Vitkaus, lieka tik spėlioti.
„Dabar statant naują pastatą būtų logiška skaičiuoti bent jau dvylikos kvadratinių metrų normatyvo palatas. Automatiškai tektų didinti ir patį gydymo įstaigos pastatą“, – kalba vadovas ir priduria, kad, kuriant sveikatos centrus bei jungiant gydymo įstaigas į bendrą vienetą, į tai taip pat turėtų būti atsižvelgta.
Be to, pašnekovas atkreipia dėmesį, kad Kaišiadorys pastatyti pelkėtoje vietovėje. Sovietmečiu pastatų rūsiuose buvo įrengti reabilitacijos kambariai (baseinas, sauna). Deja, ilgą laiką veikusiu drenažu nebuvo tinkamai rūpinamasi, taigi dabar vos palijo – vanduo jau tuneliuose.
„Atvykę specialistai ištirti realios situacijos, sakė, kas iš to, kad ant supuvusių pamatų pastatą aprengsime nauja suknele, kiek laiko ji bus naudinga? Juolab tai ir brangu. Už tą sumą jau verčiau statytumėte naują pastatą. Šios temos nepametu“, – atvirai kalba L.Vitkus. Mintį, sako, palaikanti ir savivaldybė.
Karo grėsmės akivaizdoje uždaryti chirurgiją?
Vadovas kalba be užuolankų: gydymo įstaigos vengia struktūriniu pagrindu kurti sveikatos centrus. Mat taip būna priversti uždaryti chirurgijos, traumatologijos skyrius, o palikti tenka tik slaugą ir terapiją.
„Blogiausia, kad chirurgijos paslaugas tenka uždaryti karo grėsmės akivaizdoje“, – esminę problemą įvardija L.Vitkus.
Pastaruoju metu vis aštriau diskutuojama apie geopolitinę situaciją. Mintys sukasi apie blogiausią scenarijų, kaip tuomet tektų organizuoti sveikatos paslaugas? Vadovas svarsto, jog ypač didelis vaidmuo dėl rajono lokacijos tektų būtent Kaišiadorių ligoninei.
„Kaišiadorys įsikūrę tarp dviejų didmiesčių – Kauno ir Vilniaus, yra geležinkelio transporto projektas „Rail Baltica“. Ir dar vyksta tranzitas į Kaliningradą. Negalima atmesti tikimybės, kad žalieji žmogeliukai gali čia įsikelti...“ – apie grėsmę kalbėjo L.Vitkus. Ne be reikalo pernai vasarą Kaišiadoryse vyko ir karinės pratybos, kurių metu paaiškėjo, jog esant blogiausiam scenarijui, viena svarbiausių medicinos paslaugų būtų chirurginės intervencijos, gydant šautinius sužalojimus.
„Pas mus Chirurgijos skyrius uždarytas, nėra net instrumentų. Civiliame gyvenime tokius sužeistuosius transportuotume į centrą. Bet jei priešui greitosios automobilis su kryžiaus ženklu yra taikinys, pacientų juo vežti negalima. Keliai, tikėtina, taip pat būtų užkišti bėgančių žmonių arba tiesiog subombarduoti“, – kad įstaiga tokiu atveju būtų mažai naudinga, svarstė pašnekovas.
Sidabirnė banga – tai, kas sublizgės
Jei jau valdžia verčia rajonų ligonines atsisakyti chirurgijos ar vaikų ligų skyrių, o vietoje jų plėtoti slaugos paslaugas, L.Vitkus nusiteikęs tai organizuoti ypač aukšto lygio: „Mane visada domino senjorų dienos stacionarai. Ambulatorinė slauga namuose negali suteikti reikiamos pagalbos sunkiai judančiam pacientui. Atsižvelgiant į demografinius rodiklius, steigti vadinamuosius senjorų darželius ypač reikalinga. Artimiesiems slaugyti pacientą namuose sudėtinga, o čia juo būtų rūpinamasi visą dieną, pacientą būtų galima pasiimti artimiesiems po darbo dienos. Geriatrija nesuteikia tiek manevro priimti pacientų, kuriems iš tiesų reikia globos.
Pasaulyje yra trijų pakopų socialinės tarnybos. Pirmoji – senjorų namai, kurie yra įsikūrę miesto infrastruktūroje, o ne kur nors kaime. Vakaruose senjorų namai statomi miestuose, tad galintys gyventi savarankišką gyvenimą senjorai turi galimybę išeiti pasidžiaugti miesto infrastruktūra (muziejais, kavinukėmis). O reikalingas gydymo paslaugas gauna gydymo įstaigoje. Antra pakopa – senjorų dienos stacionarai – darželiai, trečia – stacionarinė slauga, kai pacientas jau nebegali savarankiškai judėti. Taigi mes, gyvendami mieste, po kelių minučių galėtume atsidurti gyvybingame mieste. Kaišiadorys iš Europos Sąjungos lėšų gauna pinigų senjorų namų statybai“, – apie užmojus, kaip iš špitolės ketina įstaigą paversti patrauklia, kompaktiška, visas tris pakopas jungiančia senjorų namų įstaiga, dargi mieste, kalba L.Vitkus.
Reforma supriešino kolegas
Kalbant apie pokyčius, Kaišiadorių rajoną sveikatos sistemos reforma palietė stipriau nei daugelį kitų miestų ir rajonų. Čia kuriamas sveikatos centras struktūriniu būdu, tai reiškia prisijungusių gydymo įstaigų autonomijos praradimą. Prie stambiausios gydymo įstaigos – Kaišiadorių ligoninės prisijungė Kaišiadorių pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPS), Žiežmarių PSPC, Rumšiškių PSPC, Kruonio PSPC, Žaslių PSPC, o bendradarbiavimo sutartimis – dvi privačios gydymo įstaigos.
„Kad Pirminės sveikatos priežiūros centrams teko jungtis prie mūsų, sukėlė daug aistrų – galima sakyti, tapau kitų įstaigų asmeniniu priešu, nors ne aš reformą sugalvojau. Stipriai į tai nereaguoju – visoje Lietuvoje tos pačios aktualijos, todėl mes – ne išskirtiniai“,– užkulisiuose vykstančias aistras, praveria pašnekovas. – Vieno sveikatos centro vadovybė klaidino gyventojus aiškindama, kad sveikatos centro išvis neliks. O parašus, agituojančius prieš pertvarką, iš gyventojų rinko net braudamasi į laidojimo namus.“
Blogiausia – nuo to kenčia pacientai. Nepasitenkinimą dėl prijungimo jaučianti Kaišiadorių PSPC, kaip aiškina L.Vitkus, vengia pacientus informuoti apie ligoninėje teikiamas paslaugas.
„Su ta diena, kai ėmė sklisti kalbos apie jungimą, pasikeitė mūsų pacientų statistika. Antrinio lygio konsultacijos ėmė mažėti. Konsultuodamas pacientus išsiaiškinu, kokią informaciją jie gauna iš sveikatos priežiūros centro“, – apie santykius su greta esančia gydymo įstaiga kalba vadovas, pabrėždamas, kad taip skriaudžiamas ne jis asmeniškai, o pacientai.
Gydymo įstaigų jungimo naudą daugiausia pajusti turėtų vietiniai pacientai. Jiems turėtų tekti mažiau paslaugų ieškoti kituose miestuose.
„Dėl valstybės vykdytos politikos neturime tam tikrų skyrių, tad jei pacientą ištinka rimtesnė trauma, negalime suteikti jam pagalbos. Daugiau teikiame skubią pagalbą. Dėl tos priežasties esame priversti dalį pacientų siųsti į kitas gydymo įstaigas. O ambulatorinės, antrinio lygio, paslaugos pakankamai plačios. Būnant visiems vienoje vietoje, prieštaravimai ir pacientų siuntinėjimai į kitas gydymo įstaigas baigsis. O dabar pasako, kad neturime gydytojo ortopedo, nors mes iš tiesų jį turime. Dangstosi, neva pacientas pats pasirinko, kur jam kreiptis. Šeimos gydytojas iš tiesų turi pakankamai galios palaviruoti, kur tą pacientą siųsti“, – apie nesąžiningas žaidimo taisykles kalba L.Vitkus.
Dar viena sveikatos centro nauda – esant poreikiui, atsiras galimybės specialistams vienas su kitu pasikonsultuoti dėl diagnostikos ar tyrimų.
Tiesa, tikimasi ir ekonominės naudos, kuri, kaip kalbama, sutaupius administracinius kaštus, turėtų pasijusti tolesnėje perspektyvoje. O gėrybės, kurios tektų iš europinių lėšų, kol kas atrodo miglotai… „Niekas nežino. Ligonių kasos tik gražiai politikuoja...“ – šypteli Kaišiadorių ligoninės direktorius.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: