Ne­pa­to­gi in­fra­struk­tū­ra
 
Va­do­vas nu­si­tei­kęs rim­tai re­or­ga­ni­za­ci­jai: be sen­ti­men­tų rau­na at­gy­ve­nas ir die­gia tai, kas leis­tų li­go­ni­nei at­si­sto­ti ant ko­jų bei pa­si­tar­nau­tų ra­jo­no gy­ven­to­jams. Kai L.Vit­kus sto­jo už li­go­ni­nės vai­ro, ši bu­vo mi­nu­si­nė, tad te­ko sku­biai plė­to­ti pa­slau­gas, ku­rios ga­lė­tų at­neš­ti pa­pil­do­mų pa­ja­mų. Taip per me­tus pa­grei­tį įga­vo die­nos chi­rur­gi­ja.
 
„Chi­rur­gi­jos ne­tu­ri­me, vai­kų sky­riaus taip pat. Li­ku­si tik, vaiz­džiai ta­riant, špi­to­lė – slau­ga ir te­ra­pi­jos lo­vos. Pa­čios pi­giau­sios pa­slau­gos. Rei­kė­jo li­go­ni­nę gai­vin­ti. Pats bū­da­mas or­to­pe­das ir ne­no­rė­da­mas pra­ras­ti įgū­džių, pra­dė­jau ope­ruo­ti bei gai­vin­ti die­nos chi­rur­gi­ją“, – pa­sa­ko­ja li­go­ni­nės di­rek­to­rius. Vis dėl­to iš­plė­to­ti die­nos chi­rur­gi­jos pa­slau­gų, pa­sak L.Vit­kaus, ne­lei­džia in­fra­struk­tū­ra. Mat no­rit gau­ti hi­gie­nos pa­są šioms pa­slau­goms teik­ti rei­ka­lin­ga ati­tik­ti to­kius pat kri­te­ri­jus kaip uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės ope­ra­ci­nė.
 
Kad taip nu­tik­tų, ėmė­si ope­ra­ci­nės re­mon­to. Pra­si­dė­jo var­gai. Pa­grei­tį įga­vu­sios die­nos chi­rur­gi­jos pa­slau­gos, ku­rios gy­dy­mo įstai­gai tei­kė di­džiau­sią eko­no­mi­nę nau­dą, pa­ki­bo ore. Ga­li bū­ti koks tik no­ri kie­tas va­do­vas, ne vis­kas pri­klau­so nuo ta­vo kom­pe­ten­ci­jos. Kai sta­ty­bos dar­bų es­ta­fe­tė per­duo­ta ran­go­vams, rei­ka­lai jau ne­be­kon­tro­liuo­ja­mi. L.Vit­kus skun­džia­si pa­tai­kęs ant at­sa­ko­my­bės ne­tu­rin­čių dar­bų ran­go­vų.
 
„Jau pa­si­ruo­šė­me teis­mi­niam pro­ce­sui. Ant­sto­lis už­fik­sa­vęs si­tu­a­ci­ją, – apie tai, kaip to­li nu­ve­da grum­ty­nės su ran­go­vais, ku­rie ža­dė­tus dar­bus ati­dė­di­nė­ja iki be­ga­ly­bės, pa­sa­ko­ja L.Vit­kus. – Jie tik gra­žiai šne­ka, at­si­pra­ši­nė­ja, bet dar­bai ir to­liau ne­ju­da iš mir­ties taš­ko. Mū­sų in­te­re­sas, kad ran­go­vas dar­bus už­baig­tų kaip ga­li­ma grei­čiau, nes kas­dien dėl to pa­ti­ria­me di­de­lių nuos­to­lių. Pa­cien­tai, ku­riems dar rug­pjū­tį pa­ža­dė­jo­me ope­ra­ci­ją sau­sį, reiš­kia pre­ten­zi­jas, kad juos ap­gau­di­nė­ja­me. Ope­ra­ci­ja jiems ga­lė­jo bū­ti at­lik­ta ir ki­ta­me mies­te. Be to, gy­dy­to­jai chi­rur­gai sė­di be dar­bo. Ga­lė­tu­me su ran­go­vais ga­lu­ti­nai dėl to su­si­bar­ti, bet jei jie taip ir pa­liks ne­baig­tą dar­bą, ką ta­da da­ry­si­me? Teis­mi­niai pro­ce­sai, ži­no­te, ko­kiu grei­čiu vyks­ta.“
 
Tuo var­gai su dar 1976 me­tais sta­ty­tu Kai­šia­do­rių li­go­ni­nės pa­sta­tu ne­si­bai­gia. Dau­ge­lio šių die­nų rei­ka­la­vi­mų jis ne­pa­ve­ja. Kur pa­žvelg­si, pra­de­dant ele­men­ta­rio­mis sie­no­mis, akis ba­do di­de­lių in­ves­ti­ci­jų rei­ka­lau­jan­tys re­mon­to dar­bai.
 

„Mū­sų li­go­ni­nė vie­na pas­ku­ti­nių­jų Lie­tu­vo­je dar li­ku­si ne­ap­šil­tin­ta, ne­pa­keis­tais vamz­dy­nais. Ky­la grės­mė ir dėl elek­tros ins­ta­lia­ci­jos“, – pras­tą Kaišiadorių li­go­ni­nės in­fra­struk­tū­rą įvar­di­ja Linas Vit­kus, tie­sa, iš­kart pri­du­ria tu­rin­tis ne­men­kų pla­nų su­kur­ti nau­ją li­go­ni­nės ge­ro­vę. Jis svars­to, kad bū­tų lo­giš­ka sta­ty­ti nau­ją pa­sta­tą, ku­ris ne tik ati­tik­tų šių die­nų stan­dar­tus, bet ir bū­tų bent ke­liais laip­te­liais prie­ky­je.

 
Lie­tu­va pri­bren­do sta­ty­ti nau­jas li­go­ni­nes
 
„Lie­tu­va jau pri­bren­do sta­ty­ti nau­jas li­go­ni­nes“, – L.Vit­kus sa­ko jau se­niai siun­čian­tis to­kią ži­nu­tę val­džios at­sto­vams ir pa­ste­bi, kad nau­ji pa­sta­tai po tru­pu­tį jau ima dyg­ti.
 
„Ko­vi­das pa­ro­dė, kad vie­nas ki­tą ap­gau­di­nė­jo­me: tai, kad su­ka­lė­me į rė­mą plė­ve­lę, ją už­ki­šo­me, pa­si­da­rė­me pra­ėji­mą, tė­ra si­mu­lia­ci­ja. O kur izo­lia­ci­ja? Tai dar kar­tą pa­ro­dė, kad mū­sų ar­chi­tek­tū­ra, pa­sta­tai, ku­rie iš­ki­lo tarp 70-ųjų – 80-ųjų, kaip ir Kai­šia­do­rių li­go­ni­nė, jau ne­be­ati­tin­ka nor­ma­ty­vų. Tai – ti­pi­nis so­vie­ti­nės ra­jo­ni­nės li­go­ni­nės pro­jek­tas. O idė­jos ir spren­di­mai – dar de­šim­ties me­tų se­nu­mo“, – at­krei­pė dė­me­sį pa­šne­ko­vas, kad to­kių li­go­ni­nių Lie­tu­vo­je – ne vie­na.
 
Pas­ta­ro­jo ti­po pa­sta­tai, kaip aiš­ki­na L.Vit­kus, pa­sta­ty­ti ko­ri­do­ri­ne sis­te­ma, o šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je, dar nuo 2000-ųjų gy­dy­mo įstai­gas im­ta sta­ty­ti gė­lės žied­la­pio prin­ci­pu.
 
„Gy­dy­to­jų ka­bi­ne­tai ir pro­ce­dū­ri­niai pa­sta­ty­ti cen­tre, pa­la­tos – la­pe­liuo­se. Toks pa­tal­pų iš­dės­ty­mas lei­džia esant grės­mėms grei­tai izo­liuo­tis, o ki­tiems funk­ci­niams ry­šiams ne­pa­kis­ti. Įsi­vaiz­duo­ki­te: už­tvė­rė­me ko­ri­do­rių kaip per pan­de­mi­ją. Kiek tuo­met pail­gė­ja ta­kai, kad ga­lė­tu­me per­ei­ti, tar­ki­me, į an­trą aukš­tą. Vi­suo­ti­nai trūks­tant gy­dy­to­jų ir slau­gy­to­jų, pras­ta in­fra­struk­tū­ra dar la­biau ma­ži­na jų na­šu­mą. Pa­sta­tę tin­ka­mus pa­sta­tus, spręs­tu­me ne tik izo­lia­ci­jos ir srau­tų val­dy­mo klau­si­mą, bet ir per­so­na­lui leis­tu­me dirb­ti na­šiau, jų pra­ėji­mo ta­kai ge­ro­kai su­trum­pė­tų“, – dau­giau nei du de­šimt­me­čius sta­to­mų ob­jek­tų nau­das var­di­ja L.Vit­kus.
 
Va­do­vas ne be rei­ka­lo kal­ba ir apie pa­sau­ly­je pla­čiai ap­ta­ri­nė­ja­mas at­spa­rias an­ti­bio­ti­kams bak­te­ri­jas, nau­jus vi­ru­sus. Mat tai jie pri­ver­čia ieš­ko­ti nau­jų ar­chi­tek­tū­ri­nių spren­di­mų.
„Va­ka­rų vals­ty­bės ana­li­zuo­da­mos de­šim­ties pen­kio­li­kos me­tų sta­tis­ti­ką ma­to, kad už­si­krė­tu­sį pa­cien­tą rei­kia izo­liuo­ti. Olan­dai, at­si­žvelg­da­mi į tai, skai­čiuo­ja, kad, gul­dant in­fe­kuo­tą pa­cien­tą į dvi­vie­tę pa­la­tą, pa­gal ge­o­met­ri­nę pro­gre­si­ją už­kre­čia­mas ša­lia esan­tis, jie­du – dar du... Taip vi­ru­sas plin­ta to­liau. Olan­dai dėl to ėmė sta­ty­ti tik vien­vie­tes pa­la­tas su sa­ni­ta­ri­niu maz­gu, nes in­fek­ci­ja dau­giau­siai plin­ta per jį, – dės­to pa­šne­ko­vas ir pri­du­ria, kas mes lai­mė­ji­mu lai­ko­me, kai vie­nu sa­ni­ta­ri­niu maz­gu ten­ka da­lin­tis ke­lioms pa­la­toms. – De­ja, mes sa­ni­ta­ri­nių maz­gų įreng­ti ne­ga­li­me. Tech­niš­kai pas mus to ne­lei­džia įgy­ven­din­ti va­di­na­ma­sis „ka­na­li­za­ci­jos de­be­tas“. Mat jis pri­klau­so nuo mies­to ka­na­li­za­ci­jos tin­klų pa­jė­gu­mų. Net ži­nant apie sa­ni­ta­ri­jos svar­bą, tech­niš­kai tai įgy­ven­din­ti kliu­dy­tų ypač di­de­li kaš­tai, o fi­nan­sa­vi­mą li­go­ni­nės gau­na tik už gy­dy­mą…“
 
Be to, mū­siš­kė in­fra­struk­tū­ra tu­ri ir ki­tų niu­an­sų. Lie­tu­vo­je vie­nos lo­vos nor­ma­ty­vas – 7 kvad­ra­ti­niai met­rai plo­to, ki­to­se Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bė­se – 12, 14 ar net 24. Tai­gi, koks ki­tais me­tais bus nor­ma­ty­vas, pa­sak L.Vit­kaus, lie­ka tik spė­lio­ti.
 
„Da­bar sta­tant nau­ją pa­sta­tą bū­tų lo­giš­ka skai­čiuo­ti bent jau dvy­li­kos kvad­ra­ti­nių met­rų nor­ma­ty­vo pa­la­tas. Au­to­ma­tiš­kai tek­tų di­din­ti ir pa­tį gy­dy­mo įstai­gos pa­sta­tą“, – kal­ba va­do­vas ir pri­du­ria, kad, ku­riant svei­ka­tos cen­trus bei jun­giant gy­dy­mo įstai­gas į ben­drą vie­ne­tą, į tai taip pat tu­rė­tų bū­ti at­si­žvelg­ta.
 
Be to, pa­šne­ko­vas at­krei­pia dė­me­sį, kad Kai­šia­do­rys pa­sta­ty­ti pel­kė­to­je vie­to­vė­je. So­viet­me­čiu pa­sta­tų rū­siuo­se bu­vo įreng­ti re­a­bi­li­ta­ci­jos kam­ba­riai (ba­sei­nas, sau­na). De­ja, il­gą lai­ką vei­ku­siu dre­na­žu ne­bu­vo tin­ka­mai rū­pi­na­ma­si, tai­gi da­bar vos pa­li­jo – van­duo jau tu­ne­liuo­se.
„At­vy­kę spe­cia­lis­tai iš­tir­ti re­a­lios si­tu­a­ci­jos, sa­kė, kas iš to, kad ant su­pu­vu­sių pa­ma­tų pa­sta­tą ap­reng­si­me nau­ja suk­ne­le, kiek lai­ko ji bus nau­din­ga? Juo­lab tai ir bran­gu. Už tą su­mą jau ver­čiau sta­ty­tu­mė­te nau­ją pa­sta­tą. Šios te­mos ne­pa­me­tu“, – at­vi­rai kal­ba L.Vit­kus. Min­tį, sa­ko, pa­lai­kan­ti ir sa­vi­val­dy­bė.


 
Ka­ro grės­mės aki­vaiz­do­je už­da­ry­ti chi­rur­gi­ją?
 
Va­do­vas kal­ba be užuo­lan­kų: gy­dy­mo įstai­gos ven­gia struk­tū­ri­niu pa­grin­du kur­ti svei­ka­tos cen­trus. Mat taip bū­na pri­vers­ti už­da­ry­ti chi­rur­gi­jos, trau­ma­to­lo­gi­jos sky­rius, o pa­lik­ti ten­ka tik slau­gą ir te­ra­pi­ją.
„Blo­giau­sia, kad chi­rur­gi­jos pa­slau­gas ten­ka už­da­ry­ti ka­ro grės­mės aki­vaiz­do­je“, – es­mi­nę pro­ble­mą įvar­di­ja L.Vit­kus.
 
Pas­ta­ruo­ju me­tu vis ašt­riau dis­ku­tuo­ja­ma apie ge­o­po­li­ti­nę si­tu­a­ci­ją. Min­tys su­ka­si apie blo­giau­sią sce­na­ri­jų, kaip tuo­met tek­tų or­ga­ni­zuo­ti svei­ka­tos pa­slau­gas? Va­do­vas svars­to, jog ypač di­de­lis vaid­muo dėl ra­jo­no lo­ka­ci­jos tek­tų bū­tent Kai­šia­do­rių li­go­ni­nei.
„Kai­šia­do­rys įsi­kū­rę tarp dvie­jų did­mies­čių – Kau­no ir Vil­niaus, yra ge­le­žin­ke­lio trans­por­to pro­jek­tas „Rail Bal­ti­ca“. Ir dar vyks­ta tran­zi­tas į Ka­li­ning­ra­dą. Ne­ga­li­ma at­mes­ti ti­ki­my­bės, kad ža­lie­ji žmo­ge­liu­kai ga­li čia įsi­kel­ti...“ – apie grės­mę kal­bė­jo L.Vit­kus. Ne be rei­ka­lo per­nai va­sa­rą Kai­šia­do­ry­se vy­ko ir ka­ri­nės pra­ty­bos, ku­rių me­tu pa­aiš­kė­jo, jog esant blo­giau­siam sce­na­ri­jui, vie­na svar­biau­sių me­di­ci­nos pa­slau­gų bū­tų chi­rur­gi­nės in­ter­ven­ci­jos, gy­dant šau­ti­nius su­ža­lo­ji­mus.
 
„Pas mus Chi­rur­gi­jos sky­rius už­da­ry­tas, nė­ra net in­stru­men­tų. Ci­vi­lia­me gy­ve­ni­me to­kius su­žeis­tuo­sius trans­por­tuo­tu­me į cen­trą. Bet jei prie­šui grei­to­sios au­to­mo­bi­lis su kry­žiaus žen­klu yra tai­ki­nys, pa­cien­tų juo vež­ti ne­ga­li­ma. Ke­liai, ti­kė­ti­na, taip pat bū­tų už­kiš­ti bė­gan­čių žmo­nių ar­ba tie­siog su­bom­bar­duo­ti“, – kad įstai­ga to­kiu at­ve­ju bū­tų ma­žai nau­din­ga, svars­tė pa­šne­ko­vas.
 
Si­dab­ir­nė ban­ga – tai, kas su­bliz­gės
 
Jei jau val­džia ver­čia ra­jo­nų li­go­ni­nes at­si­sa­ky­ti chi­rur­gi­jos ar vai­kų li­gų sky­rių, o vie­to­je jų plė­to­ti slau­gos pa­slau­gas, L.Vit­kus nu­si­tei­kęs tai or­ga­ni­zuo­ti ypač aukš­to ly­gio: „Ma­ne vi­sa­da do­mi­no sen­jo­rų die­nos sta­cio­na­rai. Am­bu­la­to­ri­nė slau­ga na­muo­se ne­ga­li su­teik­ti rei­kia­mos pa­gal­bos sun­kiai ju­dan­čiam pa­cien­tui. At­si­žvel­giant į de­mo­gra­finius ro­dik­lius, steig­ti va­di­na­muo­sius sen­jo­rų da­rže­lius ypač rei­ka­lin­ga. Ar­ti­mie­siems slau­gy­ti pa­cien­tą na­muo­se su­dė­tin­ga, o čia juo bū­tų rū­pi­na­ma­si vi­są die­ną, pa­cien­tą bū­tų ga­li­ma pa­si­im­ti ar­ti­mie­siems po dar­bo die­nos. Ge­riat­ri­ja ne­su­tei­kia tiek ma­nev­ro pri­im­ti pa­cien­tų, ku­riems iš tie­sų rei­kia glo­bos.
 
Pa­sau­ly­je yra tri­jų pa­ko­pų so­cia­li­nės tar­ny­bos. Pir­mo­ji – sen­jo­rų na­mai, ku­rie yra įsi­kū­rę mies­to in­fra­struk­tū­ro­je, o ne kur nors kai­me. Va­ka­ruo­se sen­jo­rų na­mai sta­to­mi mies­tuo­se, tad ga­lin­tys gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą sen­jo­rai tu­ri ga­li­my­bę iš­ei­ti pa­si­džiaug­ti mies­to in­fra­struk­tū­ra (mu­zie­jais, ka­vi­nu­kė­mis). O rei­ka­lin­gas gy­dy­mo pa­slau­gas gau­na gy­dy­mo įstai­go­je. An­tra pa­ko­pa – sen­jo­rų die­nos sta­cio­na­rai – dar­že­liai, tre­čia – sta­cio­na­ri­nė slau­ga, kai pa­cien­tas jau ne­be­ga­li sa­va­ran­kiš­kai ju­dė­ti. Tai­gi mes, gy­ven­da­mi mies­te, po ke­lių mi­nu­čių ga­lė­tu­me at­si­dur­ti gy­vy­bin­ga­me mies­te. Kai­šia­do­rys iš Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šų gau­na pi­ni­gų sen­jo­rų na­mų sta­ty­bai“, – apie už­mo­jus, kaip iš špi­to­lės ke­ti­na įstai­gą pa­vers­ti pa­trauk­lia, kom­pak­tiš­ka, vi­sas tris pa­ko­pas jun­gian­čia sen­jo­rų na­mų įstai­ga, dar­gi mies­te, kal­ba L.Vit­kus.
 


Re­for­ma su­prie­ši­no ko­le­gas
 
Kal­bant apie po­ky­čius, Kai­šia­do­rių ra­jo­ną svei­ka­tos sis­te­mos re­for­ma pa­lie­tė stip­riau nei dau­ge­lį ki­tų mies­tų ir ra­jo­nų. Čia ku­ria­mas svei­ka­tos cen­tras struk­tū­ri­niu bū­du, tai reiš­kia pri­si­jun­gu­sių gy­dy­mo įstai­gų au­to­no­mi­jos pra­ra­di­mą. Prie stam­biau­sios gy­dy­mo įstai­gos – Kai­šia­do­rių li­go­ni­nės pri­si­jun­gė Kai­šia­do­rių pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tras (PSPS), Žiež­ma­rių PSPC, Rum­šiš­kių PSPC, Kruo­nio PSPC, Žas­lių PSPC, o ben­dra­dar­bia­vi­mo su­tar­ti­mis – dvi pri­va­čios gy­dy­mo įstai­gos.
 
„Kad Pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­trams te­ko jung­tis prie mū­sų, su­kė­lė daug aist­rų – ga­li­ma sa­ky­ti, ta­pau ki­tų įstai­gų as­me­ni­niu prie­šu, nors ne aš re­for­mą su­gal­vo­jau. Stip­riai į tai ne­re­a­guo­ju – vi­so­je Lie­tu­vo­je tos pa­čios ak­tu­a­li­jos, to­dėl mes – ne iš­skir­ti­niai“,– už­ku­li­siuo­se vyks­tan­čias aist­ras, pra­ve­ria pa­šne­ko­vas. – Vieno svei­ka­tos cen­tro va­do­vybė klai­di­no gy­ven­to­jus aiš­kin­da­ma, kad svei­ka­tos cen­tro iš­vis ne­liks. O pa­ra­šus, agi­tuo­jan­čius prieš per­tvar­ką, iš gy­ven­to­jų rin­ko net brau­da­ma­si į lai­do­ji­mo na­mus.“
 
Blo­giau­sia – nuo to ken­čia pa­cien­tai. Ne­pa­si­ten­ki­ni­mą dėl pri­jun­gi­mo jau­čian­ti Kai­šia­do­rių PSPC, kaip aiš­ki­na L.Vit­kus, ven­gia pa­cien­tus in­for­muo­ti apie li­go­ni­nė­je tei­kia­mas pa­slau­gas.
„Su ta die­na, kai ėmė sklis­ti kal­bos apie jun­gi­mą, pa­si­kei­tė mū­sų pa­cien­tų sta­tis­ti­ka. Ant­ri­nio ly­gio kon­sul­ta­ci­jos ėmė ma­žė­ti. Kon­sul­tuo­da­mas pa­cien­tus iš­si­aiš­ki­nu, ko­kią in­for­ma­ci­ją jie gau­na iš svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tro“, – apie san­ty­kius su gre­ta esan­čia gy­dy­mo įstai­ga kal­ba va­do­vas, pa­brėž­da­mas, kad taip skriau­džia­mas ne jis as­me­niš­kai, o pa­cien­tai.
 
Gy­dy­mo įstai­gų jun­gi­mo nau­dą dau­giau­sia pa­jus­ti tu­rė­tų vie­ti­niai pa­cien­tai. Jiems tu­rė­tų tek­ti ma­žiau pa­slau­gų ieš­ko­ti ki­tuo­se mies­tuo­se.
 
„Dėl vals­ty­bės vyk­dy­tos po­li­ti­kos ne­tu­ri­me tam tik­rų sky­rių, tad jei pa­cien­tą iš­tin­ka rim­tes­nė trau­ma, ne­ga­li­me su­teik­ti jam pa­gal­bos. Dau­giau tei­kia­me sku­bią pa­gal­bą. Dėl tos prie­žas­ties esa­me pri­vers­ti da­lį pa­cien­tų siųs­ti į ki­tas gy­dy­mo įstai­gas. O am­bu­la­to­ri­nės, ant­ri­nio ly­gio, pa­slau­gos pa­kan­ka­mai pla­čios. Bū­nant vi­siems vie­no­je vie­to­je, prieš­ta­ra­vi­mai ir pa­cien­tų siun­ti­nė­ji­mai į ki­tas gy­dy­mo įstai­gas baig­sis. O da­bar pa­sa­ko, kad ne­tu­ri­me gy­dy­to­jo or­to­pe­do, nors mes iš tie­sų jį tu­ri­me. Dangs­to­si, ne­va pa­cien­tas pats pa­si­rin­ko, kur jam kreip­tis. Šei­mos gy­dy­to­jas iš tie­sų tu­ri pa­kan­ka­mai ga­lios pa­la­vi­ruo­ti, kur tą pa­cien­tą siųs­ti“, – apie ne­są­ži­nin­gas žai­di­mo tai­syk­les kal­ba L.Vit­kus.
Dar vie­na svei­ka­tos cen­tro nau­da – esant po­rei­kiui, at­si­ras ga­li­my­bės spe­cia­lis­tams vie­nas su ki­tu pa­si­kon­sul­tuo­ti dėl diag­nos­ti­kos ar ty­ri­mų.
 
Tie­sa, ti­ki­ma­si ir eko­no­mi­nės nau­dos, ku­ri, kaip kal­ba­ma, su­tau­pius ad­mi­nist­ra­ci­nius kaš­tus, tu­rė­tų pa­si­jus­ti to­les­nė­je per­spek­ty­vo­je. O gė­ry­bės, ku­rios tek­tų iš eu­ro­pi­nių lė­šų, kol kas at­ro­do mig­lo­tai… „Nie­kas ne­ži­no. Li­go­nių ka­sos tik gra­žiai po­li­ti­kuo­ja...“ – šyp­te­li Kai­šia­do­rių li­go­ni­nės di­rek­to­rius. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!