Geriatrijos centras
 
Kai LSMU Kauno ligoninėje prieš metus atidarytas pirmasis ir vienintelis šalyje Geriatrijos centras, raudoną juostelę su kitais garbiais svečiais kirpęs sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys tvirtino: ši vieta – visos šalies geriatrijos skyrių vadavietė.
 
Tai – metodinis centras, kuriame teikiamos konsultacijos dėl geriatrinės medicinos plėtros Lietuvoje, čia vienintelė geriatrijos rezidentūros bazė ir dirba gausiausias geriatrų būrys.
 
Žinant, kaip naujai vis dar skamba geriatrija, įdomu, jog Geriatrijos klinika šioje įstaigoje (tuo metu Kauno II klinikinėje ligoninėje) įkurta dar 1995-aisiais. Šį įvykį prisimenanti klinikos vadovė prof. habil. dr. gydytoja geriatrė Vita Lesauskaitė pasakoja, kad tai buvo tuomečio rektoriaus prof. habil. dr. Viliaus Grabausko ir studijų reikalų prorektorės prof. habil. dr. Nijolės Misiūnienės sprendimas, perorientuojant universitetą prie vakarietiško dėstymo modelio.
 
„Požiūris į pacientą ir geriatriją mums buvo pats svarbiausias dalykas nuo pirmųjų dienų. Pradėti teko nuo nulio. Mūsų stiprybė, kad nuo pat pradžių sujungėme mokslą, praktiką ir studijas. Kiekvienas šių komponentų padeda auginti kitą“, – sako viena geriatrijos Lietuvoje pradininkių prof. habil. dr. V. Lesauskaitė.
 
Ji pasakojo, kad Geriatrijos centre vykdoma daug taikomųjų tyrimų, orientuotų į naujas technologijas, Alzheimerio ligą ir demencijas, taip pat pagyvenusių žmonių mitybą. Kuriant naujoves bendradarbiaujama su Kauno technologijos universitetu, jos pritaikomos klinikinėje praktikoje.


 
(Ne)paprasti pokalbiai
 
Didysis ketvirtadienis prieš Velykas, pietų metas. Mokomojoje dienos stacionaro virtuvėje jaukus šurmulys. Sklinda kepamos duonos kvapas, marginami margučiai, puodeliuose garuoja kava, moterys dalijasi prisiminimais, kaip duoną kepdavo jų vaikystėje. Tai akimirka iš Geriatrijos dienos stacionaro.
 
Jį organizuojanti gydytoja geriatrė, atsakinga už ambulatorinę veiklą, Jurgita Knašienė – tiesiog dega savo profesija. Gydytoja atskleidžia: nei pokalbiai, nei maisto gamyba čia nevyksta šiaip sau. Bendravimas, prisiminimų sužadinimas – svarbūs stiprinant senyvo amžiaus pacientų kognityvines funkcijas. „Maisto gamyba, ragavimas stimuliuoja jų sensoriką ir motoriką“, – pasakojo pašnekovė. Į patiekalus ji mėgsta įmaišyti skirtingų ingredientų prašydama paspėlioti, kas tai? Taip, lyg ir nepastebimai, vyksta darbas.
 
O kuo tai skiriasi nuo tiesiog laisvalaikio? „Viskas, ką čia darome, nėra chaotiška. Kiekviena veikla turi tikslą, yra kontroliuojama, sekamas progresas, – paaiškino gydytoja geriatrė. – Jei visą gyvenimą mezgančios moters paprašysite megzti šaliką, su šia užduotimi susidoros ir užsimerkusi. O nauda? Nulinė. Kitas reikalas, jei paprašysime išmegzti sudėtingą raštą, įpinti daugiau spalvų. Iškalbingas pavyzdys, kai puikiai mezgusi pacientė po metų šio darbo atlikti nesugebėjo.“ Rodydama supainiotą mezginį J.Knašienė pridūrė: šis vaizdas, o ne medicininės išvados artimuosius įtikino demencijos diagnoze...
 
Ambulatorinės veiklos vadovė pakviečia žvilgtelėti ir į vonią. Skalbimo mašina, komoda, ant kurios išrikiuotos higienos priemonės, „Dzintars“, „Pani Walewska“ kvepalai, lūpdažiai, spintelėje – higienos priemonės.
 
„Čia mokomės rūpintis savo kūnu, viskuo, ką darėme anksčiau. Atrodo, savaime suprantama pasidažyti, kirptis nagus, skustis, bet šie įgūdžiai prarandami ir reikia juos atgauti, – vardijo J.Knašienė. – Pacientus supažindiname su naujovėmis – ultragarso vonele protezams valyti, irigatoriumi ir profesionalia priežiūra.“


 
Individualizuota medicina
 
Jau kuris laikas suprantama, kad efektyviausia yra personalizuota ir į asmenį kaip visumą orientuota medicina. Vis dėlto sveikatos priežiūra to link eis dar ilgokai – stabdo riboti resursai ir vykdant pokyčius kylantys sisteminiai iššūkiai.  

Prof. habil. dr. V.Lesauskaitė pažymi, kad geriatrijos padėtis čia išskirtinė, nes nuo pat atsiradimo ji rėmėsi individualizuotos medicinos principais. „Kitaip ir būti negali – kol vienas senolis slaugomas ligos patale, kitas jo bendraamžis visus laukus su traktoriumi aparia“, – skirtumus tarp vyresnių žmonių pabrėžė profesorė.  
Dar viena šio straipsnio pašnekovė – viena geriatrijos autoritetų šalyje, Geriatrijos skyriaus vadovė – profesorė, gydytoja geriatrė Gytė Damulevičienė. Septyniolikos metų gydytojos geriatrės darbo patirtį turinti medikė konstatuoja, kad medicinoje, skiriant vaistus, taikant gydymą, yra pakankamai daug automatizmo.
 
„Galima tuo susigundyti, nes tai palengvina sprendimus. Tačiau visada akcentuoju studentams – nieko nedarykite copy paste. Žiūrėkite į pacientą, jo būklę, ligų visumą ir galvokite, kas tinka jam“, – teigia prof. G.Damulevičienė.
Kuo ypatinga geriatrija? „Kalbėsiu pavyzdžiais. Pacientas 78 metų patenka į vidaus ligų skyrių. Gydytojai diagnozuoja plaučių uždegimą, skiria gydymą. Jei trūksta skysčių, rehidruoja, jei reikia – nuskausmina, kviečia konsultantus, perpila kraują“, – vardija profesorė.
 

„Į geriatrijos skyrius pacientai guldomi dėl įvairių priežasčių: ūminių ligų ar lėtinių paūmėjimų – plaučių, inkstų uždegimų ir taip toliau. Tačiau be to, kad su minėtu pacientu atliekame, kas išvardinta, aiškinamės ir daugiau. Visų pirma, ar jis neturi geriatrinių sutrikimų. Vienas jų – rijimo, kuris ypač svarbus pastaruoju atveju, nes springimai – viena dažniausių plaučių uždegimų priežasčių. Tam pasitvirtinus kinta ir gydymo strategija“, – pasakojo profesorė, gydytoja geriatrė Gytė Damulevičienė.

 
„Linkusiems springti uždegimai kartojasi daug kartų per metus. Mūsų tikslas yra spręsti šią problemą ir išvengti kartotinio stacionarizavimo. Vertinama rijimo funkcija, skiriama rijimo raumenis stimuliuojanti mankšta, elektrinė rijimo raumenų stimuliacija, modifikuojama dieta, mokoma ruošti specialų maistą, tirštinti gėrimus“, – pasakojo profesorė.
 
Nustatomi bei gydomi ir kiti rimti geriatriniai sutrikimai: nepakankama mityba būdinga 65 proc. pacientų, raumenų masės ir jėgos mažėjimas (sarkopenija) – 50 proc., demencijos – 70 proc., tiek pat procentų pacientų atvyksta dehidratavę, net 90 proc. trūksta vitamino D.
 
Skyriuje pacientas detaliai ištiriamas pradedant jo fizine būkle, baigiant psichosocialine.
 
„Aiškinamės, ar žmogus neserga depresija, ar nėra nepakankamos mitybos, atliekame galvos smegenų kompiuterinę tomografiją, modifikuojame dietą. Su beveik visais pacientais dirba kineziterapeutas, ergoterapeutas, esant reikalui parenkama vaikščiojimą gerinanti priemonė, konsultuojama apie priklausančias sveikatos, socialines paslaugas, sudėliojama tolesnės priežiūros strategija ir t.t.“, – vardijo prof. G.Damulevičienė.
 


Išlaidos vs nauda
 
Gali pasirodyti, kad tiek stacionarinė, tiek ambulatorinė geriatrija yra prabangos klausimas dėl multidiscipliniškumo, tyrimų gausos. Tačiau visi kalbinti specialistai pabrėžia: šią sritį reikia skatinti, kadangi geras paciento ištyrimas ir sudarytas sveikatos priežiūros planas leidžia maksimaliai išvengti pakartotinio stacionarizavimo, taupo valstybės lėšas, mažina naštą medicinos sistemai.
 
Prof. G.Damulevičienė pabrėžia, kad geriatrijos skyriai nėra skirti tiems, kurių vienintelė išeitis – slauga. „Mes – ne paskutinė stotelė, o šansas tiems, kuriems dar galima padėti ir atkūrus funkcijas pratęsti savarankišką gyvenimą“, – teigė ji.
 
Akyse atgyjantys pacientai yra viena priežasčių, dėl ko darbas Geriatrijos centre taip patinka medicinos registratoriui, būsimajam slaugytojui Antanui Robertui Zakarkai. „Gera matyti rezultatą, kaip visiškai nusilpęs pacientas atgaivinamas, ima kalbėti, judėti... Kai pirmąkart pamatai jo šypseną“, – pasakojo A.Zakarka.
 
„Kai tokio paciento vėliau paklausi, ką veikia namie, paprastai išgirsti atsakymą – sėdžiu. Tampa aišku, kad jei grįžęs elgsis taip pat, prarasime pasiektą rezultatą. Todėl mokome keisti gyvenimo būdą, kai būklė pasitaiso, lavinimą tęsiame dienos stacionare. Žmonės pajunta efektą. Būna, namie iškepa pyragą ir atneša sakydami: visada nešdavai man tu, dabar pavaišinsiu aš“, – pasakojo pašnekovas.
 
Prof. G.Damulevičienė teigia, kad į slaugos įstaigas patenka apie 70-80 proc. tikrai slaugomų ligonių, kuriems reikalingas palaikomasis gydymas. Kita dalis – žmonės, kuriems norima padėti, vieniši, norintys šiltai praleisti žiemą. Ji tvirtina, kad Lietuvoje vis dar per mažai atsižvelgiama į tikrąjį žmogaus funkcinį pajėgumą. „Kaip geriatrai galėtume čia svariai prisidėti“, – neabejoja profesorė.
 
Stebina du dalykai
 
Kaip vyksta tokie stebuklai, kad laikas tiesiog atsukamas atgal, o be jėgų gulėjęs pacientas atsigauna ir namo parkeliauja savomis kojomis? Prof. G.Damulevičienė teigia, kad ją iki šiol nepaliauja stebinti du dalykai: mitybos ir judėjimo galia.
 
„Kineziterapeutų dėka kasdien matome stebuklus. Lietuvai šių specialistų reikia kuo daugiau“, – tvirtina prof. G.Damulevičienė. Beje, profesorės mokslinių tyrinėjimų sritis – mityba. Su KTU mokslininkais ji sukūrė maisto produktų, specialiai pritaikytų senyviems žmonėms.
„Visų pirma žmogus turi žinoti, ką reikia valgyti“, – sako paprašyta papasakoti apie šią sritį profesorė. Ji atkreipia dėmesį, kad žmonėms dažnai koją pakiša klaidingos nuostatos.
 
Kokios? „Pavyzdžiui, kategoriškai nesutinku, kad raudona mėsa sukelia vėžį, jei ji tinkamai apdorota, ne rūkyta, yra naudinga. Arba perdėta kiaušinių ir cholesterolio baimė, kuomet visiškai atsisakoma riebalų... Neuronų sienelę sudaro lipidai, cholesterolis dalyvauja hormonų, vitamino D gamyboje, kas itin svarbu senyvam žmogui“, – teigė ji.
 
Prof. G.Damulevičienė pasakoja, kad dėl įvairių senatvinių, uždegiminių procesų organizme esminį vaidmenį racione vaidina baltymai. Derinant tinkamą, baltymais praturtintą mitybą ir fizinius pratimus galima išlošti daug – pristabdyti raumenų netekimą dėl amžiaus (sarkopeniją) ir net atauginti prarastą raumeninę masę.
 
„Didžiulis tyrimas su 40 tūkst. pacientų parodė, kad baltymo albumino koncentracijos kraujyje sumažėjimas buvo pooperacinio mirštamumo ir komplikacijų veiksnys“, – konstatavo profesorė ir prisiminė dar vieną tyrimą, kuomet išsiaiškinta, jog pacientų nemiga, nerimas gydymo įstaigose naktį dažnai kyla dėl to, kad jie... alkani.
 
„Riebalus, angliavandenius, esančius mitybinės piramidės smaigalyje, vadinu pagalba nusilpusiems, sulysusiems, apetito netekusiems pacientams. Bulvių košės praturtinimas grietinėle, varškės apkepo − maskarponės sūriu leidžia mažoje porcijoje turėti daugiau maistinės vertės ir atgauti jėgas. Be to, skanus maistas neša ir gyvenimo džiaugsmą – to taip pat nereikia pamiršti“, – pasakojo prof. G.Damulevičienė.
 


Kaip atidėti senatvę?
Vis dėlto, nepaisant tobulėjančios medicininės pagalbos ir žinių, tenka konstatuoti, jog senatvė kelia nerimą. „Bijosi ar ne – ji vis tiek ateis, – konstatuoja prof. habil. dr. V.Lesauskaitė. – Todėl ruoštis reikia kuo anksčiau. Sukaupta raumeninė masė, stiprūs kaulai padės išlaikyti stiprią sveikatą ir vėliau.“
 
Nuo kada turėtų prasidėti prevencija? J.Knašienė teigia – nuo trisdešimties. Prof. habil. dr. V. Lesauskaitė šį amžių dar paankstina – senatvei ruošiamės nuo vaikystės.
 
„Mūsų sveikata priklauso nuo genetikos ir aplinkos sąveikos, – teigia profesorė. – Jei bus geros sąlygos, blogi genai gali ir nepasireikšti. Deja, dar neturime optimistinės žinutės, kad būtų įmanoma visiškai išvengti demencijos, bet galime sulėtinti jos eigą.“
 
Receptai kaip visada paprasti – nutolinti negalią padeda tinkamas fizinis aktyvumas, mityba, pozityvus mąstymas, ankstyva ligų diagnostika, bendravimas. „Senyvi žmonės neturėtų būti marginalizuojami, paliekami vieni“, – pabrėžė prof. habil. dr. V.Lesauskaitė.
 

„Žmonės sako: sulaukiau pensijos ir staiga sugriuvau, – sako gydytoja geriatrė, atsakinga už ambulatorinę veiklą, Jurgita Knašienė. – Taip nebūna. Tai yra ilgalaikio nesveiko gyvenimo būdo pasekmė.“ Itin pavojingu ji laiko amžiaus vidurį, kuomet pasiekę finansinį stabilumą žmonės pradeda save lepinti maistu, mažai juda. „Sveikas senėjimas – ne botulinai, kremai, o kasdienis darbas su savimi“, – sakė J.Knašienė.  

 
Ji pabrėžia, kad, kovojant su įvairiais sutrikimais, į pagalbą žmogui ateina technologijos, itin spartinančios progresą. Pavyzdžiui, dienos stacionare esantis aparatas elektrostimuliacijos būdu padeda atlikti Kėgelio pratimus. „Kai kurios moterys dėl raumenų, nervų pažeidimų šių pratimų padaryti negali“, – paaiškino J.Knašienė, aparatą vadinanti itin pasiteisinusiu pirkiniu. Nelaikančios šlapimo pacientės jau po trijų keturių procedūrų jaučia akivaizdų pagerėjimą.
 
Išmanusis „Neuroforma“ skirtas motorinių ir kognityvinių funkcijų lavinimui. Žaidimų forma pateiktas užduotis (rebusai, sportas, vairavimas) žmogus mato ekrane ir atlieka kūno judesių pagalba. Treniruoklis fiksuoja kiekvieno progresą, todėl pagauti azarto pacientai siekia tobulėti.
 
Patarimai įrenginėjantiems skyrius
 
Prof. habil. dr. V.Lesauskaitė konstatuoja – bendrų pastangų dėka senyvo amžiaus sulaukusių žmonių padėtis šalyje iš lėto gerėja.
„O mes džiaugiamės, kad karjeros pabaigoje galėjome pamatyti svajonių realizaciją – gražų, modernų Geriatrijos centrą. Studentai iš Švedijos, Vokietijos, Izraelio, žavisi čia esančiomis sąlygomis...“ – kalbėjo pašnekovė. 
 
Tačiau tai neatsirado per metus ar dvejus – čia nugulė ilgametė patirtis, daugybė perskaitytų knygų, straipsnių, kelionių po Europą semiantis patirties, adaptuojant ją mūsų aplinkai.
 
J.Knašienės paprašome trumpai papasakoti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį kitiems įrenginėjant geriatrijos dienos stacionarus.
Ji teigia, kad pradėti reikėtų nuo dizaino. „Gerontoarchitektūros mokslas pasakoja apie aplinkos poveikį pacientų fizinei ir emocinei būklei. Yra įvardintos spalvos, atstumai, aukščiai, į kuriuos būtina atsižvelgiant planuojant erdves, – pasakojo J.Knašienė. – Kai kurie dekorai gali atrodyti gražūs, bet senolius, ypač sergančius demencija, gali gąsdinti, kelti jiems nerimą. Pavyzdžiui, šiuo metu madingas industrinis skandinaviškas stilius visiškai netinka geriatrijai.“
 
Ji teigia, kad atsargiai reikia pirkti ir iš pažiūros nekaltą įrangą. Pavyzdžiui, populiarūs masažiniai krėslai neturi būti per intensyvūs dėl kaulų lūžių rizikos.
Šiuo metu šalyje daug kas diegia multisensorinę, įvairius pojūčius stimuliuojančią aplinką. J.Knašienė parodo ir Geriatrijos dienos stacionare esantį kambarį, kur prietemą jaukiai apšviečia prislopintos šviesos, skamba rami muzika, sklinda eterinių aliejų kvapai.  
 
Čia esantis virtualios realybės ekranas siūlo apie du šimtus projekcijų, nukeliančių į skirtingas šalis, kraštovaizdžius. Palatos grindys gali virsti raibuliuojančia jūros pakrante, žydinčia pieva...
 
Tačiau J.Knašienė įspėja: dirbant su virtualia realybe svarbu individualizuoti užduotis pagal paciento fizinę, emocinę būklę. „Ne tik įsidiegti aplinką, bet ir pagal ją dirbti taikant tinkamą metodiką. „Tarkime, pacientus, ypač su nerimo sutrikimais, kai kurie vaizdai, žemi garsai gali paveikti blogai. Svarbu žinoti, kas patinka žmogui ir jokiu būdu nesiūlyti bet ko, – konstatavo J.Knašienė. – Turime auginti aptarnavimo kultūrą, kurios pagrindas yra disciplina, dėmesys žmogui, kitaip neturėsime kokybės. Žiūrėdami, kas priklauso ar nepriklauso pagal pareigines instrukcijas, dirbsime formaliai, formalus bus ir rezultatas.“
 
„Geriatrija prasideda ne nuo iškabų, gražių sienų, o požiūrio. Tiesą sakant, dirbome ir daug paprastesnėmis sąlygomis, bet tai buvo ta pati geriatrija. Nes ji remiasi žinojimu, kas tavo pacientas, kokie jo poreikiai ir pagarba bei noru padėti“, – apibendrino pašnekovė.

---

 
Komentaras
 
LSMU Kauno ligoninės generalinis direktorius prof. habil. dr. Albinas Naudžiūnas:
 
- Nuolat siekiame teikti kokybiškas medicinines paslaugas, skiriame didelį dėmesį jų inovatyvumui. Į naująjį Geriatrijos centrą investuota solidi suma – vien ES lėšos sudarė 6,7 mln. eurų.
 
Šis centras yra dar vienas reikšmingas žingsnis diegiant pažangius ir modernius gydymo metodus mūsų įstaigoje. Įsigyta brangios medicininės įrangos: kompiuterinis tomografas, šviesolaidinis rinofaringoskopas, mobilūs rentgeno ir ultragarso aparatai, densitometrijos aparatas, bioelektrinio impedanso analizės aparatai, stacionarus ultragarso aparatas bei įvairių gydymui reikalingų priemonių.
 
Pacientų patogumui nėra nei vienos daugiavietės palatos – tik dvivietės ir vienvietės su visais reikalingais buitiniais sprendimais ir patarnavimais bei naujais baldais, įrengta mokomoji virtuvė, šiuolaikiška kineziterapijos salė, ergoterapijos, maldos kambarys, taip pat šiuolaikiški gydytojų ir personalo kabinetai, erdvės studentams.

---

 
Prieš stigmą
 
Eidžizmas – diskriminacijos forma
 
LSMU Kauno ligoninės Geriatirijos klinikos vadovė prof. habil. dr. gydytoja geriatrė Vita Lesauskaitė:
 
- Visuomenėje pilna stereotipų apie senatvę, kuriuos reikia sklaidyti ir kovoti su eidžizmu (iš angl. age) – diskriminacijos forma, kuomet apie žmogų sprendžiame ne pagal jo sugebėjimus, o metus.
 
Pavyzdžiui, manoma, kad visiems senyviems žmonėms yra demencija. Tikrai ne. Kiti dirba protinį darbą iki pat dienų pabaigos. Arba kad visų sveikata silpna, jie užima jaunų žmonių darbo vietą, negeba išmokti naujų dalykų.
 
Sakoma, kad senyvi žmonės nelankstūs, nemoka prisitaikyti. Iš tikrųjų – labai moka. Jūs pagalvokite, ką reiškia išeiti į pensiją, prisitaikyti gyventi, kai lieka trečdalis ar dar mažiau tavo pajamų, tenka slaugyti sunkiai sergantį sutuoktinį, kovoti ir su paties sveikatos iššūkiais. Bet nepaisant to, jie moka džiaugtis gyvenimu ir prisitaikyti prie tos situacijos. Ne veltui sakoma, kad senatvė – žmogaus gyvenimo kulminacija, nes jis turi filosofinį požiūrį į gyvenimą, moka džiaugtis, adaptuotis.
 
Gyvenimo kokybė ir savarankiškumas svarbu kiekvienam. Kad paslaugos būtų prieinamos, kad būtų įmanoma nuvažiuoti, patekti kur reikia, turėti gražų laisvalaikį. Tam turi būti pritaikyta architektūra, transportas, o  taip pat ir geranoriškai į senyvą žmogų žiūrinti visuomenė.
 
 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!