„2023-ieji buvo geri metai. Nepaisant visų problemų ir iššūkių, ligoninės veikla išliko stabili, pasiektas teigiamas finansinis rezultatas, o visiems darbuotojams išmokėtos darbo užmokesčio dydžio premijos“, – pasakoja įstaigos direktorius R.Prokurotas, kai susitinkame pakalbėti apie ligoninės aktualijas, vykstant slaugos pertvarkai.
 
Direktorius akcentuoja, kad svarbiausiu ligoninės veiklos tikslu išlieka gerinti Lietuvos gyventojų sveikatą, sumažinti jų sergamumą ir mirtingumą, kokybiškai teikti medicinos paslaugas. Be to, įstaigai svarbu, kad kuo daugiau pacientų būtų patenkinti gaunamomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Kalbas iliustruoja rezultatai.
 
„Apklausų duomenimis, pacientų bendro pasitenkinimo teikiamomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis lygis sudarė 0,989 balo, vadinasi, 98,9 proc. apklaustųjų teigiamai įvertino teikiamų paslaugų kokybę“, – pastangų vaisiais džiaugėsi vadovas.
 


Įsteigtas Demencijų skyrius
 
Pernai Šv. Roko ligoninėje vyko įstaigos perorganizavimas. Ligoninę papildė dar vienas skyrius. Pagalba pradėta teikti ir demencija sergantiems pacientams. Erdviose ir šviesiose dvylikos lovų skyriaus palatose apgyvendinami vos po du pacientai.
 
„Anksčiau šiose dvidešimt vieno kvadratinio metro patalpose buvo galima talpinti tris lovas, dabar – tik dvi“, – taip įstaigą paveikė ministerijos vykdoma slaugos pertvarka, pasakoja ligoninės vadovas.
 
Demencijų skyriaus vyresnioji slaugytoja – slaugos administratorė Vaida Ratautienė aprodo užimtumo erdves. Didelę priemonių gausą jame neseniai papildė išmani kognityvinė, arba kitaip vadinama pažintinė programa, kuri žaidimo forma pacientui leidžia įsisavinti informaciją, gydytojams stebėti paciento sveikatos lygio rodiklius, ligos progresą.
 
„Programa pati prisitaiko prie žmogaus sugebėjimo lygio. Jei mato, kad pacientui per sunku ar jis per ilgai užtrunka atlikdamas užduotis, parenka jas žemesnio lygio“, – aiškina V.Ratautienė, pastebėjusi, kad programa ne tik papildo specialistų darbą, bet su naujovėmis įdomiau dirbti ir patiems pacientams, jie turi daugiau motyvacijos.
 
„Tokią programą Lietuvoje, ko gero, turi tik kelios gydymo įstaigos. Trejus metus ją skolinomės, o dabar pagaliau įsigijome“, – apie pasiteisinusias priemones kalba R.Prokurotas.
 
Pacientai čia turi galimybę praleisti laiką taip, kaip jiems malonu – kas žaidžia šaškėmis, kas tapo paveikslus. Skyriuje sutinkame du žinomus šalies dailininkus. Ligoninės personalas jiems parūpino reikiamų tapybos priemonių, todėl jie čia turi galimybę toliau užsiimti širdžiai miela veikla.
 
Be savų pomėgių demencija sergantys pacientai skyriuje mokomi neprarasti kasdienių įgūdžių, virtuvėlėje prižiūrimi darbuotojų, gaminasi valgyti.
 

„Naujose patalpose dirbti gerokai jaukiau. Jos erdvios, šviesios. Į darbą einu su šypsena, nes čia gera, matau ir pacientams gerai. Personalo yra užtektinai, dėmesio gauna sočiai“, – sako Demencijų skyriaus vyresnioji slaugytoja – slaugos administratorė Vaida Ratautienė  pridurdama, kad čia dirbantis personalas įstaigos laikosi tvirtai.

 
Kadangi ligoninėje teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos ypač paklausios, direktorius atsargiai pasvajoja apie plėtrą.
 
„Norėtųsi, kad pastatas atitiktų šiandienos tendencijas – pagal SAM aprašų reikalavimus. Tam reikėtų įstaigoje statyti priestatus, kas reikštų kapitalinę statybą“, – svarstė R.Prokurotas ir čia pat prisiminė laikus, kai įstaigai teko dirbti sename Tyzenhauzų gatvės pastate...
 
„Kai geriau pagalvoji, supranti, kad bent jau Vilniuje tikrai nėra niekur geriau, kaip turime čia, dabar. Dėl personalo taip pat nereikia įsitempti – darbuotojų trūkumo nėra“, – sakė R.Prokurotas.
 
Lovų mažėjimas kelia jaudulį
 
Nors įstaiga stengiasi pagerinti gyventojų slaugos kokybę, valstybė įgyvendina savus planus, deleguodama užduotis ir kryptį, kaip šalyje slaugos paslaugos turėtų būti plėtojamos toliau. Palatose dėl pertvarkų mažinamą slaugos lovų skaičių, aiškina vadovas, lemia kelios priežastys. Visų pirma, prioritetas yra skiriamas ambulatorinei slaugai. Taip pat situaciją keičia nauji palaikomojo gydymo ir slaugos bei paliatyviosios pagalbos paslaugų aprašų reikalavimai.
 
„Demencijų skyriuje pagal šiandienius reikalavimus turime dvylika lovų. Perskirstę jų skaičių ir įsteigę atskirą Demencijų skyrių netekome trylikos slaugos lovų“, – apgailestauja vadovas.
 
Jis sako, kad nuo kitų metų keičiasi ir paliatyviosios slaugos reikalavimų aprašas. Turės būti atskiras 16 lovų Paliatyviosios pagalbos skyrius. Teks vėl mažinti bendrą palaikomojo gydymo ir slaugos lovų skaičių, aiškina R.Prokurotas. Jis nuogąstauja, kad esant tokiai situacijai ir už minėtas paslaugas nedidinant įkainio, tai gali atsiliepti finansiniam įstaigos rezultatui.
 
Į pokyčius, be abejo, neigiamai reaguoja pacientai ir jų artimieji. 
„Pacientai piktoki, nes ilgėja eilės. Nėra ir jokios empatijos medikams – iš pacientų ir jų artimųjų girdime tik grasinimus. Tai tęsis, kol neįsivažiuos slaugos į namus paslaugų modelis. Tik ar šis išspręs problemą? Todėl apie slaugos reformą galėčiau pasakyti, kad dar nėra išgryninta mintis, kaip ji veiks, o jau kalbama apie rezultatus“,– atkreipia dėmesį pašnekovas. Tiesa, jis tiki, kad šioks toks pagerėjimas ateis, kai visaverčiai pradės veikti slaugos į namus modelis, bus išspręstos pavėžėjimo problemos ir stacionarioji slauga funkcionuos geriau. Tuomet turėtų mažėti ir hospitalizavimo eilės.
 
„Slauga išliks, tik kokia forma, neaišku– ar su globa, ar atskirai“, – svarsto R.Prokurotas.
Beje, sostinėje įsibėgėjanti penkių sveikatos centrų sistema Šv. Roko ligoninės kol kas nelies. Tai, sako, bus sprendžiama ateityje.
 
Ne paslaptis, šalyje aktyviai steigiamos privačios slaugos ligoninės. Klausiame pašnekovo, kokia jo nuomonė apie tokias įstaigas. R.Prokurotas pastebi, kad tokios įstaigos dažniausiai neturi nei demencijų, nei paliatyviosios slaugos lovų, ten dažniausiai teikiamos tik slaugos paslaugos.
 
„Nereikia paisyti aprašų reikalavimų, didinti darbuotojų skaičiaus, kas, beje, neapsimoka, palyginti su kitomis, o kaina už tokias paslaugas skiriasi minimaliai. Dėl to rinkoje daugiausiai yra slaugos privačių gydymo įstaigų, o ne, pavyzdžiui, paliatyviosios slaugos,– pastebi jis.
 
Emocinei gerovei – prancūziškas sodas
 
Nepaisant iššūkių ir reformų, ligoninė dar ir puošiasi. Prasidės baigiamasis prancūziško sodo įrengimas, kuris kuriamas universalaus dizaino principu.
 
„Pacientai galės laiką leisti jaukiai įrengtoje aplinkoje, o darbuotojams tai bus poilsio oazė. Įstaigos kieme planuojamas ir fontanas, modernūs suoliukai, tamsiu paros metu bus pritaikytas specialus apšvietimas“, – naujoves vardija pašnekovas.
Nuostabą kelia, kad visa tai – ne miškų apsuptyje, o sostinės centre.
 
Finišo tiesioji ne taip ir toli – projektą ketinama užbaigti jau šiemet. O dabar galima pasigrožėti pernai ligoninės kieme pastatyta ir kunigo pašventinta Šv. Roko skulptūra. R.Prokurotas paaiškina, kad tai – sergančiųjų globėjo atvaizdas, simbolizuojantis tikėjimą, stiprybę ir viltį. Kad pacientams ir jų artimiesiems yra svarbus dvasinis gyvenimas, išduoda tai, jog jie aktyviai lankosi ligoninės koplyčioje kunigo laikomose Mišiose, čia taip pat ateina rimties valandėlei, prašo kunigo apsilankyti palatose, nori atlikti Išpažintį ir priimti Komuniją.


 
Aktyviai telkia psichologus
 
Gydymo įstaigoje didelę reikšmę turi psichologas. Vadovas pasakoja, kad pacientų ir jų atstovų informatyvumui didinti parengtos ir platinamos atmintinės apie socialinį, psichologinį, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą.
 
Atliepiamas ir savivaldybės siekis didinti informaciją apie savižudybę. Ligoninės personalas pereis dvejus savižudybių prevencijos mokymus „safeTALK“ ir „Assist“. Personalui nesvetima atvirai kalbėtis ir apie mobingą, priekabiavimą bei kitas temas, kurios yra aktualios dideliame kolektyve ir turint tokią pacientų gausą.
 
„Psichologė mūsų ligoninės personalui skaito paskaitas apie emocinę būklę. Jei pastebime, kad kuris nors iš darbuotojų vaikšto paniuręs, bandome ieškoti priežasčių. O jų gali būti įvairių: dažnai problemos glūdi asmeniniame gyvenime, namuose, mintys apie tas problemas, atėjus į darbą, niekur nedingsta“,– pastebi R.Prokurotas. Be to, Šv.Roko ligoninėje yra sukomplektuota komanda, galinti teikti antrinio lygio psichiatrijos paslaugas. Dirba psichologas, psichiatras, psichoterapeutas.
 

Nemažai gydymo įstaigų savo personalo sudėtyje psichologų neturi. Penkerius metus Šv. Roko ligoninėje dirbanti psichologė Elena Mėta Adejevaitė sako darbo čia turinti užtektinai. „Pacientus dažniausiai siunčia gydytojai, o artimieji gauna mano vizitinę kortelę ir kreipiasi patys, paskambina, susitariame gyvos konsultacijos laiką arba pokalbį telefonu. Kreipiasi ir darbuotojai, stengiamės vienas kitą stebėti, palaikyti“, – kalba ji.

 
Be emocinės pacientų gerovės, pasirūpinama ir jų socialiniu gyvenimu. Psichologė sako, kad neretai tenka ieškoti pacientų giminių, kurie galėtų pasirūpinti artimuoju, lankyti, globoti juos ir tada, kai pastarieji išvyksta iš ligoninės.
 
„Susiduriame su pacientais, kurie apleisti artimųjų, yra vieniši. Vienus lanko dukart per dieną, kitų – niekas. Iš policijos gauname atsakymą, kad artimųjų nerasta arba kai kurie atsisako turėti bet kokių reikalų su ligoninėje gulinčiu artimuoju“, – pasakoja psichologė.
 
Vis dėlto E.M.Adejevaitė pastebi, kad visuomenė vis dažniau kreipiasi psichologinės pagalbos, o konsultacijų su giminėmis ypač padaugėjo per pandemiją, kai buvo apribotas pacientų lankymas.
 
Moderni įranga
 
Emocinė pacientų ir personalo sveikatos gerovė – tik vienas prioritetų. Ligoninė ne mažiau dėmesio skiria moderniai įrangai įsigyti.
 
Įstaigos personalas atidžiai stebi naujoves ir siekia sukurti šiuolaikišką bei saugią buities, darbo aplinką, kurioje būtų visos sąlygos įsisavinti ir taikyti medicinines mokslo naujoves, pažangią pasaulinę slaugos ir paliatyviąją pagalbą. Įstaigoje įdiegti visi užsienio šalyse matyti geriausi pavyzdžiai, pritaikant juos įvairias negalias turintiems žmonėms.
 
Ligoninėje – daug modernios įrangos nusilpusiems raumenims stiprinti. Slaugytojos rodo dviračius, kurie atpažįsta paciento raumenų stiprumą bei automatiškai nustato apkrovą. Stebina ir treniruoklis, skirtas nevaikštantiems pacientams – mintijo pedalus galima gulint lovoje.
 
Pasak kineziterapeutų, motomedai gerina itin sunkios būklės ligonių kraujotaką bei užkerta kelią raumenų atrofijai, kontraktūrų susiformavimui. Dirbti galima tiek rankomis, tiek kojomis. Pavyzdžiui, ištiktas komos pacientas, jeigu galima taip pasakyti, „sportuoja“. Kuomet žmogus nubunda iš komos ir atsiranda pirmieji judesiai, aparatas duoda signalą bei sumažina automatinį krūvį, tuomet „dirbti“ pradeda pats pacientas.
 
Pasak skyriuje dirbančio personalo, pacientai dažnai patys prašo procedūrų, nes dauguma jų turi judėjimo negalią, todėl jiems čia yra galimybės susigrąžinti prarastą judėjimo laisvę. Specialisto skirtus pratimus atlieka dėmesingai, dirba nuoširdžiai, yra motyvuoti, nes įdėto darbo rezultatas – akivaizdus.
 
87-erių Albinas giriasi besimankštinantis kiekvieną dieną: mina dviratį, mankština pirštus, o vėliau pasilepina masažais.
„Nuobodžiauti čia nėra kada. Užimtumas visą dieną“,– braukdamas prakaitą sako garbaus amžiaus vyras.
 
Atitinkamą fizinį krūvį gauna įvairaus amžiaus pacientai. 42-ejų Evaldas jėgas atgauti siekia padedamas kineziterapeutės. Nors jam paskirtas dešimties procedūrų kursas, jei yra poreikis – jų gauna tiek, kiek yra reikalinga rezultatui pasiekti.
 
„Pacientų turime įvairių: ir su kvėpavimo problemomis, vidaus ar neurologinėmis ligomis, šlaunikaulio lūžiu, insultu“, – diagnozes, po kurių siekiama pacientą pastatyti ant kojų, vardija kineziterapeutė Eglė Kalibatienė. Ne mažesnį indėlį pacientų sveikatai duoda ir čia dirbančių specialistų įgūdžiai, turima patirtis. Pavyzdžiui, E.Kalibatienė įstaigoje dirba jau dvi dešimtis metų, todėl yra tikra savo darbo profesionalė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!