- Knygą rašėte kartu su devyniomis kolegėmis. Kaip įvyko ši „sąjunga“ ir toks projektas?
 
- Idėja gimė profesorei Žanai Bumbulienei, dirbančiai vaikų ir paauglių ginekologijos srityje. Ji į mus, ką tik susibūrusias į gydytojų akušerių ginekologių projektą „Mergaičių ir moterų akademija“, kreipėsi dar 2019 metais. Pasėdėjusios pasitarusios nusprendėme imtis šio iššūkio ir prisidėti, šviečiant mergaites, merginas bei moteris lytiškumo tema. Galvojome, vienas du ir kitais metais jau stovėsime Vilniaus knygų mugėje. Deja. (Juokiasi) Medicininę dalį sudėliojome gana greitai. Tačiau kilo poreikis panagrinėti psichologinius pokyčius, vykstančius paauglystės, brendimo laikotarpiu. Prie komandos prisijungusi medicinos psichologė Evelina Sabaitytė taktiškai ir greitai mus nuleido ant žemės. Prasidėjo „žmogiškesnės“, suprantamesnės kalbos paieškos, trukusios iki pat pernai.
 
- Knyga vadinama „nepatogia“. Kodėl?
 
- Na, reikia pripažinti, kad Lietuvos visuomenėje lytinis švietimas yra apipintas stigmų, mitų. Remiamasi ne mokslu grįstais įrodymais, bet klaidingais asmeniniais ar visuomeniniais įsitikinimais. Reikia pripažinti, kad tema pati savaime sudėtinga, daugiasluoksnė: žmogaus raida, kūno sandara, funkcijos, sutrikimai, ligos...
Ilgą laiką mūsų šalyje dėl politinės santvarkos ir jos diktuojamų įsitikinimų „sekso nebuvo“. Dėl to nei mūsų tėvų, nei senelių karta šios temos nelietė. Natūralu, kad šiandien vyresnės kartos žmonės ir mes patys vis dar vengiame lytiškumo temų. Jomis Lietuvoje kalbama per mažai.


 
- Esame lytiškumo analfabetai?
 
- Tikrai taip. Neturime pakankamai žinių arba remiamės ne mokslu, bet dievaži kuo.
Pagrindinė mano specializacijos kryptis šiuo metu yra vaisingumo sutrikimai. Dažnai pas mane apsilanko jaunos, maždaug trisdešimties metų moterys. Ir kai mes pradedame kalbėti lytiškumo temomis, kai pradedame analizuoti, skaičiuoti mėnesinių ciklus – na, užsiimame tokiais elementariais klausimais, – tos išsilavinusios moterys, puikios savo sričių specialistės, sako: „Kodėl mums viso to niekas nepasakojo? Kodėl nesuteikė informacijos? Galbūt dabar nesėdėtumėme šitame kabinete ir neturėtume vaisingumo problemų“. Deja, žinių stygius tęsiasi iš kartos į kartą.
 
- Visi šie pavyzdžiai rodo lytinio švietimo mokyklose reikiamybę…
 
- Kalbėti šiomis temomis ugdymo įstaigose būtina. Pirma, vaikus pasiektų patikima, argumentuota mokslinė informacija, o ne prasimanymai iš neaiškių internetinių portalų. Antra, lytinis švietimas mokyklose paskatintų šiomis temomis kalbėtis ir namuose, su tėvais.
Dabar turime tokią situaciją, kad mokytojai ir kiti švietimo specialistai nesijaučia saugūs kalbėti šiomis temomis. Jie tam neparuošti. Natūralu, kad jie nežino, kaip pateikti informaciją, kaip teisingai ją interpretuoti. Juk ir mums mokykloje, prasidėjus lytinės brandos temoms per biologijos pamokas, sakydavo: „Na, paskaitysite namuose…“ (Juokiasi)
Dėl to mūsų akademija ypač laukia kvietimų atvykti ir pravesti lytiškumo pamokas mokyklose, ugdymo, jaunimo centruose. Tai itin svarbu mažuose miesteliuose. Aš – pašalinė, nesu vaikų kaimynė ir man nereikės atlaikyti tos emocinės kritikos iš vaikų ir jų tėvų. Maža to, tvirtai išmanau šią temą ir galiu paveikiai ją išdėstyti.
 
- O kaip patartumėte apie lytiškumą kalbėti namuose, su vaikais?
 
- Žinios vaikams turėtų būti perduodamos nuo ankstyvo amžiaus. Likus porai metų iki brendimo pradžios, vadinasi, nuo 6-erių, 7-erių metų amžiaus mergaitėms ir pora metų vyresniems berniukams turėtų būti pasakojama, kaip prasideda lytinis brendimas, kokie vyksta pokyčiai, kaip keičiasi kūnas, kas gali turėti įtakos lytinei sveikatai, kokia yra mitybos ir fizinio aktyvumo svarba.


 
- Vadinasi, istorijas apie gandrus ir kopūstus reikėtų išgyvendinti?
 
- Su vaikais visomis temomis – kaip atsiranda žmogus, kaip užsimezga gyvybė, kaip ji formuojasi – reikia kalbėti atvirai, tačiau adaptuojant informaciją pagal vaiko raidos etapą. Visiškai mažiems vaikams pakaks pasakyti, kad vaikutis užsimezga iš tėčio ir mamos meilės. Vėliau jau atvirai kalbėsime apie lytinius santykius, procesą, gyvybės formavimąsi. O pasakas apie gandrus jau palikime praeityje.
 
- Minėjote, kad šiuo metu daugiausiai dirbate vaisingumo srityje. Kokia šiandien situacija Lietuvoje? Ar poros vis dar užsiima medicininiu turizmu ir procedūroms vyksta į užsienį?
 
- Priėmus pagalbinio apvaisinimo įstatymą ir patvirtinus kompensavimo tvarką Lietuvoje, medicininis turizmas sumažėjo. Džiugina, kad bent dalis procedūrų šiandien apmokama valstybės lėšomis. Tačiau problemų vis dar egzistuoja.
Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo procedūras galima atlikti tik santuoką arba registruotos partnerystės sutartį sudariusiems asmenims. Kaip žinia, partnerystės įstatymas pas mus nepriimtas, vadinasi, lieka viena opcija – santuoka. Ne visiems ši sąlyga yra priimtina. Lietuvoje šiems asmenims negalime atlikti net ir mokamų pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Žmonių teisės suvaržytos.
Taip pat Lietuvoje griežtai reikalaujama, kad lytinių ląstelių donorai ir recipientai vieni kitiems būtų nežinomi. Tuomet turime situaciją, kai poros suranda asmenis, norinčius donuoti lytines ląsteles (dažniausiai tai būna šeimos nariai), bet Lietuvoje mes jiems paslaugų negalime suteikti, nes reikalaujama anonimiškumo.
Kita problema, kad donorai negauna jokio atlygio už donorystę. O juk donorės atlieka didžiulį darbą: jos kiekvieną dieną leidžiasi vaistus, reguliariai atlieka medicininės apžiūros procedūras. Todėl poros dažnai donorių ieškoti vyksta į užsienį.
 
- Gyvenate tarp tokios galybės veiklų ir svetimų problemų… Koks geriausias jūsų poilsio receptas?
 
- Na, mano aplinka neretai juokiasi, kad geriausias poilsis man yra darbas. Ir turiu pripažinti, kad tame slypi dalelytė tiesos. Visgi, suprantu, kad atsitraukimas nuo veiklų – reikalingas.
Šiuo klausimu esu dėkinga antrajai pusei. Vyro dėka pramogos tiesiog pačios pas mane ateina, nes dažniausiai jis viską suplanuoja, o man belieka tik prisijungti. (Juokiasi) Jei ne jo rūpestis, o kartais net ir griežtesnis žodis, savarankiškai sunkiai atsitraukčiau nuo darbų. Taip pat turiu paminėti savo ir vyro tėvus, padedančius rasti laiko atsikvėpti nuo tėvystės pareigų.
Pailsėti ir susigrąžinti jėgas padeda išvykos Lietuvoje, kelionės po užsienio šalis, susitikimai su draugais, apsilankymas renginyje, išvažiavimas pasivažinėti dviračiu, galimybė neskubant papietauti ar pavakarieniauti malonioje aplinkoje arba tiesiog išsimiegoti.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!