- Prasidėjus kiaušinių marginimo bumui, retas žino, kokia yra tikroji kiaušinio kaina. Pernai iš narvų išlaisvinote per milijoną vištų. Kokį kelią nuėjote, kad pakeistumėte tokios gausybės paukščių gyvenimo sąlygas?
 
- 2017-aisiais buvo paviešinti tyrimai iš dviejų didžiausių Lietuvos paukštynų. Atskleidėme, kaip vištos gyvena narvuose industrinėse fermose. Daug žmonių kiekvieną dieną valgė kiaušinius, bet nebūtinai žinojo, kokiomis sąlygomis laikomos vištos. Paskui reikėjo bendrauti su didžiausiomis Lietuvos įmonėmis, kurios irgi ėmėsi veiksmų, kad gyvūnai nebebūtų laikomi šitaip žiauriai. Didžiausi prekybos tinklais klientams bandė parodyti, kokiomis skirtingomis sąlygomis laikomos vištos. Šie kūrė reklamas, ėmė tiekti daugiau geresnėmis sąlygomis laikomų vištų kiaušinių. Žmonės įgavo galimybę pasirinkti. Juk kokiais 2016-2017 metais mažesnėse parduotuvėse nebūdavo kiaušinių iš ne narvuose laikomų vištų.
Mūsų tikslas, kad Lietuvoje nė viena višta nebūtų laikoma narve. 2017 metais trys procentai vištų buvo laikomos ne narvuose, o dabar – trisdešimt procentų. Iki kitų metų visi didžiausi prekybos tinklai nebeturės narvuose laikomų vištų kiaušinių. Manau, kad tuomet matysime daugiau negu penkiasdešimt procentų rodiklius. Tada galima siekti ir sisteminių pokyčių. Politikams bus lengviau palankiai balsuoti gyvūnų teisių atžvilgiu. 
 
- Turbūt paukštininkystės pramonė sureagavo nelabai palankiai...
 
- Žinoma, jie visada neigia. Visada sako, kad čia ne pas mus. Nors galima nufilmuoti ant narvo esantį paukštyno pavadinimą. Ir narve esančias nuplikusias vištas. Tai yra natūrali, normali reakcija. O ką jiems daugiau sakyti? Manau, kad svarbesnė buvo žiniasklaidos ir visuomenės reakcija. Tuo metu ši tema pasirodė ypač įdomi žiniasklaidai. Paskui prekybos tinklų atstovai pasakojo, kad visi kiaušiniai iš ne narvuose laikomų vištų buvo tiesiog iššluoti.   
 
- Kaip, jūsų akimis, turėtų būti laikomos vištos?
 
- Svarbu atsižvelgti į kiekvieno gyvūno poreikius. Vištoms itin svarbu praustis smėlyje. Šitaip jos išsivalo nuo parazitų. Narvuose gyvūnai būna jų apnikti. Pavyzdžiui, raudonųjų erkių, kurios geria paukščių kraują. Dar vištoms svarbi galimybė sukti lizdą, ieškant maisto, kapstytis žemėje. Gyvūnų instinktai – itin stiprūs. Jeigu apribojame gyvūnus nuo šių veiksmų, jie patiria daug streso. Instinktas niekur nedingsta. Tik atimame galimybę elgtis pagal juos.
Vištų laikymas narvuose – ypač žiaurus. Kalbame apie paukštį, kurį šitaip apribojame, kad jis visą gyvenimą negali normaliai išskleisti sparnų. Narve vienai vištai tenka tiek ploto, kiek užima A4 formato lapas. Mes suprantame, kad tokiame plote višta gali tik tupėti. Ji negali pasivaikščioti, išskleisti sparnų ir daryti absoliučiai visko, kas jai natūralu.
 
- Ne visi palankiai vertina gyvūnų teisių aktyvizmą. Organizacijos tinklalapyje rašoma, kad žmonės kartais „tiesiog atsiunčia tuščią laišką, pavadinimu IDIOTAI“. Kaip jau dešimtmetį pavyksta išlaikyti kantrybę?
 
- Anksčiau galvodavau, kad tai yra kaina. Jeigu eini į mišką, žinai, kad ten bus vilkas. Darai ką nors, kas dar nėra įprasta, sulauksi reakcijų. Dabar man atrodo, jog neigiamos reakcijos yra sėkmės matas. Kuo daugiau tokių reakcijų gauni, tuo labiau išsiplėtė tavo veiklos reikšmė. Pridurčiau, kad svarbu suprasti, kas kritikuoja.
Nereiškia, kad mums nerūpi visa kritika. Pavyzdžiui, jeigu mus imtų kritikuoti svarbūs visuomenės veikėjai arba, pavyzdžiui, žurnalistai – tai nebūtinai reikštų ką nors gero. Galbūt tai rodytų, kad ką nors padarėme netinkamai, neteisingai. 
 
- Jūsų negąsdina, kad už gyvūnų teisių aktyvizmą su jumis gali būti susidorota?
 
- Galima bijoti skirtingų dalykų. Aš labiau bijau nedaryti to, kas man yra svarbu. Bijau gulėti mirties patale, galvodama, kad negyvenau pagal savo principus, vertybes, kad nepadariau, ką galėjau padaryti, jog kitiems būtų geriau. Šito bijau labiausiai. Tada kiti dalykai neatrodo tokie gąsdinantys.   
„Tuščių narvų“ misija – pasaulis be nereikalingos gyvūnų kančios. Žinoma, visos kančios išvengti neįmanoma. Pavyzdžiui, gyvūnus turime vežti pas veterinarus. Galbūt gyvūnams skauda, kai jiems atliekamos procedūros. Tačiau kai kurie dalykai, kuriuos darome su gyvūnais visiškai nereikalingi. Ir galime jų atsisakyti. Todėl dirbame srityse, kuriose gyvūnų kančia yra didžiausia. Visuomenė sutinka, kad jos nereikia ir galime atsisakyti.
 
- Galbūt net pačiai teko patirti fizinę kovojant už gyvūnų teises? 
 
- Buvau sustabdyta kelyje. Automobiliai užstatė kelią, išlipo kažkokie vyrai...Tokių situacijų man yra buvę. Nežinau, ar tuo metu buvo kilusi fizinė grėsmė. Galvojau, kad ji gali būti, bet nieko neįvyko. Tuo metu kaip ir išsigąsti, kad gal kas atsitiks, tačiau nereiškia, kad tai turi tave sustabdyti.
 
- Kai kurie gyvūnų teisių aktyvistai pasisako, jog veganiška mityba – vienintelis kelias, jeigu norime išties rūpintis gyvūnais ir planeta. Ką manote jūs?
 
- Veganiška mityba yra priemonė tikslui pasiekti. Šių priemonių gali būti daug. Įsivaizduojate, kad visi pasaulio žmonės taps veganais? Manau, kad tai – utopija. Man labiau patinka dirbti realybėje. Nemanau, jog vienintelis būdas padėti gyvūnams yra tapti veganu. Daugybė žmonių, kurie paskiria gyvenimą gyvūnų teisių sričiai, nebūtinai yra veganai. Pasaulis yra komplikuotas, todėl siūlantieji paprastus sprendimus sudėtingoms problemoms spręsti dažniausiai nėra visiškai teisūs.         
 
- Maistas gali ne tik suvienyti žmones prie švenčių stalo, bet ir tapti pretekstu nesutarimams. Vegetarams ir mėsėdžiams nėra sunku būti draugais? 
 
- Nelabai susidūriau su itin neigiamomis reakcijomis dėl to, jog nevalgau mėsos. Atrodo, kad draugų nepraradau ir santykių nesusigadinau. Manau, kad tai parodo, kas tikrieji tavo draugai. Žinoma, dėl maisto galime nesutarti su draugais ar šeima. Tačiau, jeigu sugebame rasti ir telkti dėmesį į vietas, dėl kurių sutariama, tada manau galima išnaviguoti. Ir jeigu, kaip sakote, maistas tampa pretekstu susipykti, galbūt ir šiaip su žmogumi nenoriu bendrauti, o dabar bandau surasti priežastį, kodėl.  

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!