Su Milda kalbėjomės Kovo 8-ąją – puiki data aptarti moterų judėjimą.
 
- Šiuo metu veikia nemažai nevyriausybinių lionizmo organizacijų, jungiančių bendramintes moteris, skatinančias labdaringą veiklą. Lyčių susiskirstymas turi prasmę, ar tai – tik tradicija?
 
- LIONS klubai ilgus metus buvo išskirtinai tik vyriškas reikalas. Moterų klubai ėmė steigtis tik praėjus 70-čiai metų nuo judėjimo pradžios. Vis dėlto moterys iš tiesų visą laiką taip pat veikė, tik dabar veiklą iškėlė informacijos pasiekiamumas. Moterys apskritai yra grupės ir tinklo žmonės, kurioms reikia ryšio, santykio, komandos. Mes jau seniai žinome, kad nieko nepadarysime veikdamos vienos, už tai esame linkusios bendradarbiauti.
O lyčių susiskirstymas – tradicinė atgyvena. Pačios klube juokaujame, kad turbūt būtų smagu turėti mišrų klubą. Lietuvoje tokių veikia daugiau, nei vyrų ir moterų atskirai. Vis dėl to, vykdant veiklą, nori nenori į tai įsitraukia šeimos nariai, vyrai į moterų grupes – taip pat. Retai kada turime stereotipiškai moteriškos veiklos, ji susijusi su akiračio plėtimu, pagalba kitiems, naujų ryšių mezgimu. Medikai daug verda savo sultyse, dažnai nemato, kuo gyvena kitų profesijų atstovai. Visa užklasinė veikla mums tampa pasaulio vaizdo praplėtimas, lygiai taip pat turime progą parodyti, kuo gyvena mūsų profesijos žmonės. Kai įsijungi į judėjimo veiklą, palaikymą gauni ne tik iš savo klubo komandos, bet užmezgi kontaktus ir su kitais klubais. Tai tiesiogiai padeda darbui. Jei mano prižiūrimos šeimos ir vaikai gyvena kitame rajone ir ten veikia LIONS klubas, galiu paprašyti pagalbos. Atrodo, kad įgauni daugiau rankų.
 
- Psichologai aiškina: tai ką gyvenime darome kitų labui – viskas tik dėl mūsų pačių. Kokį pasitenkinimą savanoriavimas duoda jums?
 
- Įrodyta, kad savanoriavimas ne tik gerina gyvenimo kokybę, bet ir ilgina jo trukmę. Paties rūpesčiai atrodo mažesni arba pamatai, kad kiti žmonės lygiai taip pat turi tokių pačių problemų. Savanoriavimas neabejotinai ir dėl paties savęs. Kai užsisuki rutinoje ir nieko aplinkui nebematai, pameti prasmės jausmą. Tie, kurie dirba su skaičiukais ir verslais, mano galva, visi prieina etapą, kai nori ką nors atiduoti žmonijai.
Žmonėms paprastai sunku prašyti pagalbos. Toms šeimoms visada sakau, kad jie net neįsivaizduoja, kiek daug yra žmonių, kurie nori ją suteikti, padaryti ką nors gero, tik nežino, kas tą pagalbą gali priimti. Dalintis ir skirti savo laiką yra geras jausmas, o pagalbą reikia išmokti priimti.
 
- Ne be reikalo esate išrinkta Kauno metų moterimi. O sakoma – gerus darbus darykime tyliai...
 
- Čia svarbus balansas. Kartais gali atrodyti, kad nieko kito nedarai, tik duodi kraujo ar dalyvauji kitose labdaros akcijose. Gyvenimas turi daugiau sluoksnių, bet viešinimas nėra savęs demonstravimas, o pavyzdys tų sričių, kur galima veikti, būti reikalingiems ir naudingiems. Mane motyvuoja tai, jog gaunu grįžtamąjį ryšį – kai duodant kraujo tai pamatę paseka kiti. Yra dalykų, apie kuriuos jie tiesiog net nepagalvoja, kol nepamato pavyzdžio. Pati ėmiau ir imu iš ko nors pavyzdį ir man svarbu, kad jie dalijasi savo darbais viešai. Į savanorystę visi iš skirtingų sričių atsinešame skirtingus dalykus: vieni moka komunikuoti, kiti pritraukti lėšų. Išsirenki tai, kas tau geriausiai sekasi, lengviausiai einasi, kam gali panaudoti turimas kompetencijas. Grįžtant prie klausimo, kam tie judėjimai reikalingi, turbūt tam, kad netikėtomis aplinkybėmis susipažinę su žmonėmis, kurių šiaip nebūtume ieškoję, sukurtume dalykus, kurių nebūtų, jei nebūtume susitikę.
 
- Be viso to, dar pagrindinis darbas pareikalauja altruizmo. Konsultuojate šeimas ir jų vaikus, dažnai sergančius rimtomis neurologinėms ligomis.
 
- Savanorystės darbai natūraliai įsilieja į kasdienę veiklą, bet ir tam reikia įsipareigojimo, darbų pasidalijimo, organizacija sukuria struktūrą, ko paprastame moterų būrelyje nebūtų. Dalyvavimas organizacijoje įrėmina ir įpareigoja, bet įkvepianti ir geranoriška atmosfera nė iš tolo neprilygsta įtampai darbe. Per nevyriausybinę organizaciją galima pranešti svarbią žinutę, kuri svarbi profesiniame kelyje. Tai tampa darbo dalimi. Pavyzdžiui, būdamas medikas negali išspręsti sveikatos klausimo vien vaistais. Jei žmogus neturi galimybės vaiko vežioti į mankštas, specialaus aparato, šeima neturi galimybės iš namų išvažiuoti ir patirti gerų įspūdžių, o dažnai ir jų reikia. Turėdamas ryšių gali padėti šeimai tai gauti.
 
- Valstybė gi sprendžia – reikia mums pediatrų ar palikti šias užduotis šeimos gydytojams...
 
- Pati baigusi pediatriją suprantu, kad tai – būtina. Esu tos kartos gydytoja, kuri vietoje dvejų metų kurso turėjau ketverius. Rezidentūra truko šešerius metus. Reikalinga buvo kiekviena diena. Nesuprantu, kaip galima išmokti pediatrijos vos išklausius tam tikrą kelių mėnesių kursą. Sunku įsivaizduoti, kiek sveikatos būklių čia yra. Ypač žinant tai, kiek daug dabar išgyvena vaikų, turinčių sunkią negalią, gimę neišnešioti. Jiems augant reikia daug daugiau specializuotos priežiūros. Kiek patys šeimos gydytojai galėtų savimi būti užtikrinti turėdami sunkios patologijos vaiką – jie estafetę perduotų specialistui.
 
- Kodėl pastaruoju metu daugėja apsigimimų, autizmo spektro sutrikimų?
 
- Įtakos turi vyresnis tėvų amžius. Žengta didelė pažanga neonatologijos, pediatrijos srityje, todėl prieš laiką gimusių vaikų priežiūra yra ženkliai pagerėjusi. Vaikai, kurie anksčiau būtų neišgyvenę, dabar išgyvena. Bet su medicinos pažanga padarome ir meškos paslaugą. Taip, vaikas išgyvena, bet kaip jam toliau gyventi namuose? Kaip šeimai gyventi su tuo vaiku, kai prasideda socialiniai ugdymo klausimai? Medicinine prasme daug galime padaryti, bet labai skaudžiai pajuntame, kad vien medicinos neužtenka. Nors kasmet iš valstybės pagalbos gaunama vis daugiau, prisideda ir nebe medicininiai dalykai. Aktualiausios organizacinės, vaiko priežiūros, atokvėpio paslaugos. Pasirūpinti reikia ne tik vaiku, bet ir jo mama, tėčiu, broliais bei seserimis, kad jie galėtų gyventi visavertį gyvenimą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!