Į mūsų klausimus atsakę Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) antro ir trečio kurso medicinos bei pirmo ir antro kurso slaugos studentai norėjo likti anonimais. Galbūt dėl to, kad šį kartą pasidalinti neturėjo niekuo, kas džiugintų. Bandėme susisiekti ir studijuojančiaisiais Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Nesėkmingai: jie nepanoro nieko komentuoti. Ką jau padarysi... gal egzaminai prispaudė.
VU MF studentai guodžiasi, kad per pandemiją sunku susikaupti, o daugelis jaučia dar ir didelį psichologinį spaudimą. „Daug dalykų nėra žinomų, atsiskaitymų formos kitokios nei įprastai. Studentai pasimetę“, - pripažįsta jie.
 
Nors nuotolinės studijos - nebe naujiena, rodos, nuo to negeriau. Priešingai. Studentai sako pasiilgę „tikrų“ paskaitų, artimesnio kontakto. Nukentėjo ir studijų kokybė. Pasak būsimųjų medikų, kontaktiniai užsiėmimai duodavo žymiai daugiau naudos nei dabar nuotoliniai. Praktiniai užsiėmimai taip pat vyksta „per kabelį“. Vaizdo medžiaga dalijamasi su studentais. Pateikiama daugiau pavyzdžių nei įprastai. O, kad būtų lengviau įsisavinti medžiagą, duodama daugiau savarankiškų darbų ar užduočių grupelėms. Kaip sako studentai, studijos nuotoliniu būdu išbando jų motyvaciją mokytis. Tik nuo kiekvieno pastangų priklauso, kokie rezultatai bus pasiekti. O jų siekti sunku. Sunkiau nei anksčiau.
 
Nemažai ir motyvacijos pavyzdžių. Daug studentų pasiryžo ir savanoriauti. COVID-19 skyriuose slaugo pacientus. Būsimieji medikai tikina, kad jiems suteikiama daugiau savarankiškumo. Medikų personalas yra linkęs drąsiau patikėti užduotis jiems nei kitiems savanoriams.

---

 
Interviu
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studijų prodekanė prof. dr. Vaiva Hendrixson:

- Kaip sekasi nuotoliniu būdu organizuoti sesiją?
- Žinokite, sekasi. Studijos taip pat tęsiasi, nes dalis dalykų vyksta moduliais ir nėra tokios sesijinės tvarkos. Kokių nors ypatingų trikdžių nepastebime. Atsiskaitymai nuotoliniu būdu mums jau ne naujiena. Vis dėlto ir nuotolines studijas pradėjome dar kovo mėnesį.
Sesijai pasibaigus, kai gausime iš studentų atgalinį ryšį, tada ir analizuosime, žiūrėsim, kas mums sekėsi prasčiau.
 
- Vadinasi, kaip startavote rudenį, taip ir tęsiate nuotolinį mokymą? Ar vis dėlto jį nuolat tobulinate?
- Reikėtų pabrėžti, kad patys studentai aktyviai siekia geresnės studijų kokybės. Dalyvauja visuose mūsų strateginiuose posėdžiuose ir pasitarimuose. Kiek galime, ir kiek esame pajėgūs finansiškai, stengiamės ieškoti būdų, kad į studentų siūlymus ir lūkesčius būtų atsižvelgta.
 
- Medicinos fakulteto studentai tikina, kad iš kontaktinių užsiėmimų naudos buvo daugiau. Kaip bandote užpildyti tą auditorinių paskaitų ir praktinių veiklų trūkumą?
- Aišku, turbūt nerastume nė vieno akademinės bendruomenės nario, nei studento, nei dėstytojo, kurį nuotolinės studijos visiškai tenkintų. Ypač kai kalbame apie medicinos studijas. Jų studentams ypač reikalingas praktinių klinikinių gebėjimų ugdymas. Iš tiesų nėra lengva pakeisti gyvą kontaktą nuotoliu. Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad tai yra šimtu procentų įmanoma.
Ieškome būdų, kaip užpildyti atsivėrusią spragą. Dar praėjusį semestrą įdiegėme virtualių pacientų platformas. Fakultetas investavo į daug kitų simuliacinių įrankių, programų pirkimą. Įdiegtos virtualios laboratorijos. Atnaujinama duomenų bazė, įsigyjama daugiau įvairių leidinių. Panašu, kad šio pavasario semestre ir toliau negalėsime prieiti prie pacientų. Todėl įsigijome robotus. Gydytojas – dėstytojas prie paciento lovos, konsultuodamas pacientą, galės studentams, sėdintiems kitoje ekrano pusėje, viską transliuoti. Tačiau žiūrėsime, kaip čia seksis.

Praktikos lavinimas – klausimas, dėl kurio tikrai sopa. Galvojam, jeigu būtų galima studentus pasiskiepyti, gal galėtume sugrįžti į klinikinę aplinką. Tačiau kaip bebūtų, gydytojo, paciento ir studento saugumas šioje situacijoje yra svarbiausias.
Nuotoliniam mokymui dažniausiai suteikiamas neigiamas aspektas. Pabrėžiama, kad mokantis ne kontaktiniu būdu, neišvengiamai blogėja studijų kokybė. Dažnam sunku įsivaizduoti, kaip per nuotolį galima įgyti kokių nors klinikinių įgūdžių. Bet, tarkim, medicinos edukologija pateikia tokių alternatyvių metodų pavyzdžių. Kaip jau minėtos simuliacijos, virtualių pacientų platformos, klinikinių atvejų analizė. Tokiu būdu stengiamasi ugdyti studentų klinikinį mąstymą. Taip pat, kalbant apie būsimo sveikatos priežiūros specialistų profesionalumą, reikėtų paminėti, kad jis aprėpia ne tik manualinius gebėjimus – atlikti tam tikrus veiksmus rankomis.

Svarbu ir komunikaciniai įgūdžiai, darbas komandoje, krizinių situacijų valdymas, tas pats klinikinis mąstymas. Šiandien gydytojai konsultuoja pacientus nuotoliniu būdu. Tai - nauja realija. Dabar studijų procese ugdome anksčiau gal net neįsivaizduotinų dalykų. Taigi į situaciją galima žvelgti ne kaip į pusiau tuščią stiklinę, bet kaip į pusiau pilną.
Nuolat dalyvauju tarptautiniuose akademikų organizacijų pasitarimuose. Matau, kad pasaulis dabar tvarkosi su tais pačiais iššūkiais. Ir ką galiu pasakyti, tai kad čia, Lietuvoje, visai neblogai tvarkomės.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!