Sutikite: kiekvienas, net apie išties rimtus dalykus kalbėdamas, galvoje dar palieka vietos ir fantazijoms bei neįtikėtinoms sąmokslo teorijoms. Pavyzdžiui, jei jūs balotiruojatės į Seimą, tai kažkokia nesuprantama jėga jūsų galvon ima skiepyti pažadukines fantazijas. (Jei Seiman neitumėte, iš tokių minčių tik pasišaipytumėte).
Bet imkim ir situaciją apverskim: įsivaizduokite, kad balotiruojatės ne jūs, o kaimynas. Ir tuomet jūsų galvoje (iš kur? kodėl?) atsiranda tai, apie ką anksčiau negalvojote. Kažkoks kipšas sąmonėn ima grūsti apie tą kaimyną girdėtus (o gal ir negirdėtus?) pačius blogiausius prisiminimus: apie jo pomėgį šnapsui, apie tai, kad jis nežino, kuriai valstybei priklauso Krymas, ir dar apie tai, jog „viena ponia sakė, kad su kita ponia jis kažkada kažkaip negražiai pasielgė...“
Bet rinkimai ne tik mūsuose vyksta, sąmokslo teorijos ne tik Lietuvoje gimsta: galvos visose šalyse yra apvalios. Todėl šilumos smūgį patiriančiame pasaulyje sąmokslams pasiduoda net rimti mokslininkai. Ir kadangi jie yra rimti bei visuotinai pripažinti, ima sklisti keistos istorijos-teorijos. Jos dauginasi, pinasi. Kartais susipina taip, kad ant tų pynių net protingiausieji paslysta. Ar neatsitiks taip mums?
Viena tų šiuolaikinių ir mokslu (?) pagrįstų teorijų skelbia, kad karai ir kataklizmai pasaulyje vyksta ne dėl teritorijų dalybų, ne dėl politinių įsitikinimų ar gamtos nuprotėjimo, o dėl to, kad nežinomos jėgos – o jos atkeliavo iš praeities arba iš kosminių platybių – nori nuslėpti Tikrąją Žmonijos Praeitį (!!!).
Tuos tris šauktukus paaiškinti yra būtina. Taigi, mokslininkai (?) teigia, kad Šiaurės Irake, Sirijoje, Indijoje, Tibete ir, žinoma, Egipte šiuolaikiniai barbarai kariauti ir kultūrines vertybes daužyti ėmė tik tuomet, kai jiems Aukštesnės Jėgos (čia vėl reikėtų abejones sėjančio klaustuko) įdiegė mintį, jog šitai Degraduojančiai Žmonijai tikrai neverta atskleisti to, kas tūkstančių metų senumo tekstuose buvo parašyta. (Jūs gi girdėję esate, kad mūsų planeta jau bene ketvirtą ar penktą kartą gyvena. Ir kad tris ar keturis kartus jau buvo pati save sunaikinusi. Paskui vėl atgijo...)
Teks darsyk aiškinti: teksto autorius nenuprotėjo, jis tik perpasakoja skandalingas Vakarų žiniasklaidos publikacijas apie mūsų minčių ir elgsenos valdymą. Ir apie tai, kad galbūt seniai esame tik už virvučių tampomos marionetės.
Bet žinau: skaitytojo kantrybė – ne amžina. Protingas skaitytojas nori protingų faktų. Todėl ant diskusinio stalo klojame OPTOGENETIKĄ.
Optogenetikos tikslas – valdyti smegenis. Tam padeda mūsų organizmuose esantys šviesai jautrūs baltymai. (Susidomėjusiems: šio mokslo pradininkas – vokiečių profesorius Peteris Hegemanas, lankęsis ir Lietuvoje. Ir apie šio mokslo svarbą medicinai: šviesa paveiktos smegenų dalys sukuria naujus nervinius impulsus, leidžiančius paveikti ligas. Ir iš čia – Vakarų spaudoje paskelbta išvada: tai gali paveikti ir paveikia mūsų elgseną).
Dėl elgsenos: teiginiui plačiau komentuoti reikia ne tik specialių žinių išmanymo, dar reikia ir šiek tiek drąsos. Kadangi jaučiu abiejų šių komponentų trūkumą, apsiribosiu vienu kitu faktu, „išlesinėtu“ iš tos pačios Vakarų spaudos.
„Kai šviesa pasiekia rodopsino (toks tinklainės pegmentas – H.V.) molekulę, susiformuoja naujas nervinis impulsas, kurį smegenys suvokia, kaip šviesą ar spalvą“. (Negi tai reiškia, kad baltas rojalis mums gali atrodyti juodas? Taip! Optogenetikos technologijos atvėrė galimybes valdyti neuronus. Tad pozityvioji perspektyva – ligų įveikimas. O įmanomasis negatyvas – agresijos ir kitų neigiamybių įskiepijimas-įdiegimas. Galbūt mums net nežinant?). Tegu pakalba dar vienas kitas pavyzdys.
Pirmiausia, žinoma, pelės. Vienas neuronų junginių jų smegenyse yra skatinantis vytis grobį (taip pat reaguoja ir kačių būrio gyvūnai). Kitas junginys jau „liepia“ žudyti. Kuomet pelėms šviesa (optometrija!) buvo stimuliuojamas pastarasis – jos sužvėrėjo ir puolė viską, kas tik kely pasitaikė. Net ir negyvus daiktus. Bet ar patikėsite, jei pasakysiu, jog tuo pasaulyje niekas daugiau nebesidomi ir analogiškų tyrimų nežada daryti... su mumis? (Žiniasklaidoje jau yra šmėkštelėjusi informacija apie neuroninių sąsajų implantus. Kontekstas – tas pat: ligoms gydyti. O jei... valdyti žmones?).
Kas yra dopaminas „Lietuvos sveikatos“ skaitytojams aiškinti tarsi nebereikėtų, tačiau, jei šį neuromediatorių pamiršote su įvairiapusiais malonumais sieti – jūsų reikalai jau prasti (čia grubokai pajuokavome). Dopaminas tyrinėtas ir pasitelkiant optogenetiką – ieškant būdų priklausomybes mažinti. Bet paklausykite, ko klausia jo didenybė Pesimistas: „O kas atsitiks, jei kažkas tas mūsų priklausomybes sieks padidinti?..“
Dabar vėl sekundei nuo optometrijų nusisukim ir grįžkime į kiek fantastinę rašinio pradžią – prie karų ir šiuolaikinių agresijų. Kas ginčysis, kad jas skatina aplinkos, kultūriniai, socialiniai ir biologiniai veiksniai? Tačiau pirmiausia – psichologija. Emocinės būsenos. Savivertė. Stresai ir frustracijos. Ar galima optometriniu „šviesolaidžiu“ visa tai mūsų smegenims „įskiepyti“? Tokias galimybes neigiantieji sako, kad, idant apšviestume smegenis kaukolės viduje, į jas reikėtų implantuoti specialų kabelį. Dabar dėl to kabelio pasiginčysiu.
Kažkada, bendraudamas su išmaniųjų technologijų specialistu, prasitariau kad, girdi, tik kokį dvidešimt procentų savojo išmaniojo telefono galimybių naudoju. Jaunas mandagus žmogus, maloniai nusišypsojęs, pasakė, jog džiaugtųsi, jei būčiau įvaldęs bent tris keturis procentus aparato galimybių.
Bet gal vietoje to, kad įtikėtume seniai šalia mūsų (arba virš mūsų, arba vandenyno gelmėse) gyvenančiais ir mus nuotoliu valdančiais, ant žemės nusileiskim? Ar gali optogenetika kovoti su amžiaus baubu – vėžiu? Šiandien dar ne: bet... galėtų galėti! Visiškai nesudėtinga (mums taip atrodo) – optogenetikai padedant – atsikratyti cigarečių ir alkoholio. Bet pasaulis yra agresyvus ir neprognozuojamas; gal kam nors (mokslininkams?) šaus galvon mintis apie tai, jog nors yra cigaretės, narkotikai, alkoholis ir seksas, vis vien dar ne visos dopamino galimybės išsemtos? Kokias gi visiškai naujas smegenų jungtis optometrijos (ar kitų neuropasiekimų dėka) galėtume sužadinti?
Pabaigoje – dar apie vieną ne mūsuose gimusią pseudoteoriją: o kas, jei šis pasaulis yra tik KAŽKIENO KAŽKUR sukurto videožaidimo dalis? JIE gi bet kada gali TAI išjungti!
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: