- Už ką patartumėte „statyti“ šiuose Europos Parlamento rinkimuose?
- Sunku nuspėti. Tendencijos dažniausiai atspindi nacionalinį partijų populiarumą.

- Šie rinkimai, priešingai nei prezidento, lietuviams turbūt nėra tokie įdomūs?
- Manau, pakankamai įdomūs. Aišku, jie negali konkuruoti su prezidento rinkimais dėl daugybės priežasčių – ir objektyvių, ir subjektyvių. Bet diskusijų vyksta, rengiamos laidos. Žinau, kad regionuose organizuojama daug susitikimų su ekspertais, kur diskutuojama apie Europą ir jos ateitį. Bet, kaip minėta, šie rinkimai daugelyje šalių pagal aktyvumą yra antraeiliai ir tuo stebėtis neverta. Lietuva šiuo atveju nėra išskirtinė.
 
- Apie Europarlamentą dažnai išgirsi, kad tai – šilta, saugi vieta, kur vykstama kone atostogauti, o ne rimtai dirbti...
- Jei rinkėjai rinks žmones, kurie neturi motyvacijos dirbti realiai, tuomet natūralu, kad tokie bus ir kandidatai. Bet jei rinkėjai ieškos politikų, galinčių ir gebančių dirbti tarptautinėje aplinkoje, didelėje institucijoje, kuri užsiima ne vietos, netgi ne nacionalinio lygmens, o tarptautiniais klausimais, kandidatai bus geri. Viskas yra rinkėjų rankose. Dabar matome visko: kandidatų, kurie yra žymūs, ir galbūt tuo bando pritraukti rinkėjus. Arba kandidatai, kurie turi didelį įdirbį ir bando tuo sužavėti. Kiti galbūt tiesiog nori įsitvirtinti politikoje.
 
- Sėkmę mėgina ir buvęs krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Ar žinomas veidas „papirks“ rinkėją?
- Tai parodys rinkimų rezultatai. Jei išrinks, vadinasi, rinkėjams to ir reikėjo.

- Kaip vertinate ankstesnių atstovų įdirbį Briuselyje: ar jie ten nuveikė ką nors naudingo žmonių labui?
- Tai labai sunku vertinti, nes tai – kompleksinė institucija ir jų darbo rezultatai nėra taip aiškiai paverčiami skaičiais. Tam tikra aktyvumo, pasisakymų statistika vedama, bet, manau, kad ji dažnai neatspindi realaus vaizdo. Todėl yra sunku vertinti, reikia klausyti kiekvieno jų atskirai, prašyti, kad jie pateiktų ne ataskaitą, bet nuveiktus pagrindinius darbus ir koks buvo jų tiesioginis indelis.
 
- Gal jau susidarėte vaizdą: lietuviai yra tarp daug pasisakančių ar labiau tyleniai?
- Pasisakymas savaime nėra vertybė. Dažnai tai yra daroma net ne žodžiu, yra iš anksto išsiunčiamas tekstas ir tai priklauso nebūtinai nuo parlamentaro aktyvumo ar jo noro ką nors prasmingo pasakyti, galbūt ir dėl statistikos.
O pagrindinė veikla kaip ir visuose parlamentuose vyksta ne plenariniuose posėdžiuose, o komitetuose. Jų posėdžiai dažnai nėra matomi arba uždari, tad atskirai įvertinti, ką ten veikia politikai, sunku. Nemanau, kad prasminga dėlioti tokį reitingą, nes pastarasis, objektyviai vertinant, beveik neįmanomas. Tačiau kas domėsis Europos Sąjunga ir Europos politika, vienu kitu aspektu pastebės ir Lietuvos politikus.
 
- Bet ar mūsų atstovai yra girdimi, ar jie gali ką nors realiai nuveikti?
- Manau, kad gali. Ir reikia turėti omenyje, kad Europos Parlamento narių skaičius nėra proporcingas gyventojų skaičiui. Lietuvos parlamento narių yra vienuolika, vokiečių - turbūt devyniasdešimt šeši. Skirtumas beveik devyni kartai, nors pagal gyventojų skaičių Vokietija didesnė apie trisdešimt kartų. Tad galimybės veikti yra pakankamai plačios: yra rengiami dokumentai, raportai, pasisakymai, teisės aktų projektai ir apskritai problemų iškėlimas. Žinoma, reikia aktyvumo, gebėjimo tai daryti, temų, kuriose politikas būtų pajėgus ir įsigilinęs. Sakyti, kad vienas arba du nieko nenuveiks – nederėtų. Juolab kad europarlamentarai dirba ne pagal šalis, o pagal frakcijas, tai yra pagal politines partijas.
 
- Europos Sąjunga šalims narėms teikia rekomendacijas. Ar į jas pakankamai įsiklausome, pavyzdžiui, spręsdami iššūkius sveikatos apsaugos sistemoje?
- Sveikatos apsauga yra nacionalinių valstybių kompetencija. Šiuo atveju Europos Sąjunga atlieka labiau koordinacinį vaidmenį, pavyzdžiui, keičiantis geriausiomis praktikomis tarp valstybių, rekomendacijomis. Nesu sveikatos politikos specialistas, tad man sunku pasakyti, kiek į tai atsižvelgiame.
 
- Ko reikia kandidatui, kad jis galėtų pretenduoti į tokį postą ir būtų pastebėtas?
- Nėra universalaus atsakymo. Todėl, kad yra skirtingų pavyzdžių: pavyzdžiui, nauji politikai, kurie iškyla Europos Parlamente, vėliau grįžta į nacionalinę politiką. Arba vidutinio amžiaus kaip vokietis Martinas Šulcas, kuris grįžo ir siekė kanclerio posto Vokietijoje, daugiausiai būtent dirbęs Europos Parlamente.
Yra pavyzdžių, kai vyresni vyksta karjeros antroje pusėje ir bando realizuoti turimus ryšius bei tai daro sėkmingai.
Bendras principas – suprasti tarptautiškumo niuansus: kad reikės dirbti labai didelėje institucijoje su labai daug skirtingų šalių atstovų, turinčių itin skirtingą požiūrį. Vadinasi, reikia tam tikro žinių bagažo arba bent jau nusiteikimo dirbti.
 
- Turbūt ir mokėti kalbas, kas, beje, dažnai pakiša koją mūsų politikams, ar ne?
- Kalbos mokėjimas itin padeda neformaliam bendravimui. Bet Europos Sąjunga išleidžia be galo daug pinigų vertimui, tad manau, yra įmanoma dirbti ir gerai nemokant užsienio kalbų.
Man atrodo, mūsų parlamento nariai moka bent po vieną užsienio kalbą. Bet, kaip ir minėjau, išsakyti mintis yra ir kitų būdų. Be to, lietuvių kalba irgi yra viena Europos Sąjungos kalbų.

---

 
Dosjė
Nuo 2016 metų liepos mėn. yra Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius. Jis taip pat yra VU TSPMI politikos mokslų doktorantas ir dėstytojas, Harvardo universiteto Davis Centro, kuriame 2017-2018 metais su prestižine Fulbright stipendija dirbo tyrėju, nereziduojantis ekspertas projektams. Anksčiau L. Kojala dirbo žiniasklaidoje, taip pat Užsienio reikalų ministerijoje, vadovavo įvairiems tarptautiniams projektams. L. Kojala domisi Europos integracija, Rusijos vidaus ir užsienio politika, Rytų partnerystės šalių raida, NATO ir saugumo studijomis, JAV užsienio politika, taip pat informaciniais karais. Apie tai yra skaitęs pranešimus tarptautinėse konferencijose.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!