Kas atsakingas už vaiką, apie savižudybę galvojantį?
Klinikinė psichologė K.Valkauskienė, klinikinė psichologė M.Lukašonokienė, VšĮ Psichologinės sveikatos centras
2018-05-03
Savižudybė – reiškinys, apie kurį vos tik išgirdus kyla begalė jausmų. Nejauku. Iki galo nepažinta. Kai pagalvoji, kad savižudybė talpina savyje visa, kas nebetelpa pačiame žmoguje – sielvartą, vienišumą, prislėgtumą, bejėgiškumą ir beviltiškumą, ji tampa, rodos, neaprėpiamai gili. Džiugina tik tai, kad savižudybių skaičius Lietuvoje sulig kiekvienais metais mažėja, tiesa, gąsdinantis išlieka vaikų ir paauglių savižudybių skaičius - šis nežymiai, bet auga. Kaip užkirsti tam kelią? Kas turėtų pastebėti vaiką, galvojantį apie savižudybę, ir nukreipti jį tinkamai pagalbai? Tėvai? O gal mokytojai, su vaiku sąveikaudami didžiąją dienos dalį?
Kovo mėnesį Lietuvoje lankęsis prof. Mark Reinecke pasakojo apie Jungtinėse Amerikos Valstijose taikomas priemones vaikų ir paauglių savižudybių mastui mažinti. Pasirodo, šioje šalyje jau seniai nebediskutuojama, kas atsakingas už vaiko, galvojančio apie savižudybę, identifikavimą ir jo siuntimą tolesnės pagalbos. Atsakymas vienareikšmiškas: atsakingi visi, kurie su vaiku sąveikauja. Pasak jo, jau kuris laikas JAV gydymo įstaigose vyraujanti tvarka pasiteisino su kaupu: čia kiekvieno vaiko, besikreipiančio į gydytoją dėl bet kokios priežasties (net paprasčiausio peršalimo), klausiama: „Ar tau kartais būna liūdna taip, kad net kyla minčių apie savižudybę?“ Tokio paties klausimo mokinys neretai sulaukia ir iš savo mokytojo, jeigu šiam pasirodo, kad vaikas jau kuris laikas prislėgtai liūdnas.
Elementaru, bet dažnai pamirštame, kad įdėmus žvilgsnis į mintyse paskendusį vaiką ar paauglį, stabtelėjimas ties juo ir nuoširdus pasidomėjimas, kas jo gyvenime šiandien vyksta, yra veiksmai, galintys užkirsti kelią baisiam įvykiui. Vaikas, varginamas užsitęsusio liūdesio ir galvojantis apie savižudybę, sulaukęs tiesioginio klausimo apie tai turi galimybę pasidalinti jausmais ir mintimis, kurios galbūt ir jį patį gąsdina. Galime tik įsivaizduoti, kas būna, jei žmonės, būdami prislėgti ir galvojantys apie mirtį, nesulaukia jokių klausimų.
Tyrimai rodo, kad atviras klausimas apie savižudybę mokinio savižudybės tikimybę ženkliai sumažina. Deja, bet šiandien mūsų mokyklose apie tai kalbėti vis dar baugu. Tuo atvirai dalijasi mokytojai, dalyvaujantys VšĮ Psichologinės sveikatos centro inicijuojamuose ir Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamuose mokymuose. Šių mokymų vienas pagrindinių tikslų - suteikti šalies pedagogų bendruomenėms žinių apie vaikų ir paauglių savižudybių rizikos veiksnius ir suicidinės rizikos vertinimą, išsamiai supažindinti juos su jaunuolių savižudybių psichologiniais aspektais, siekiant sustiprinti mokytojų gebėjimus laiku ir tinkamai sureaguoti net į menkiausius mokinių suicidinio elgesio ženklus.
Šie mokymai yra unikalūs tuo, jog yra skirti visų dalykų mokytojams. Taip pat šiuose mokymuose vienu metu dalyvauja visa mokyklos pedagogų bendruomenė, o ne pavieniai mokyklų pagalbos specialistai, kurių galimybės mokykloje pastebėti vaikus, apie savižudybę galimai galvojančius, yra ribotos. Mokymų metu pedagogai mokosi atpažinti vaiką, galvojantį apie savižudybę, jiems taip pat sudaryta galimybė mokytis inicijuoti pokalbį su vaiku, galvojančiu apie mirtį.
Pedagogai diskutuodami bando išryškinti apsauginius veiksnius, galinčius tą akimirką nusverti mokinio jaučiamą bejėgiškumą ir gyvenimo beprasmiškumą. Mokyklų pedagogų bendruomenės, susipažinusios su tuo, kaip pastebėti mokinio savižudybės grėsmę ir tinkamai į ją reaguoti, antroje mokymų dalyje yra kviečiamos rengti savo mokyklos savižudybių prevencines programas, kurios padėtų sumažinti konkrečiai toje mokykloje besimokančių vaikų savižudybių tikimybę.
Mokymams įsibėgėjus pastebime, kaip mūsų pedagogams vis dar sunku mokinio, kurio elgesyje jie pastebi suicidinio pavojaus ženklus, paklausti: „Ar tu galvoji apie savižudybę?”. Vis dar gajus mitas, kad šis klausimas gali paskatinti nusižudyti apie tai negalvojantį žmogų. Dažnai manoma, kad šis klausimas gali nuskambėti it pasiūlymas tokiu būdu išspręsti savo problemas. Daugumai mokytojų šis klausimas vis dar skamba, anot jų, nenatūraliai, kitiems – per daug tiesmukai. Vieni sako, jog niekuomet nedrįstų vaikui ar paaugliui užduoti šio klausimo, kiti pripažįsta, kad galėtų tai padaryti tik matydami akivaizdžią grėsmę vaiko gyvybei.
Visgi visoje mokytojų imtyje vis daugiau atsiranda ir tokių, kurie teigia, kad mokymų metu įgytos žinios išsklaidė mitus, kuriais iki šiol jie grįsdavo savo asmenines nuostatas savižudybių atžvilgiu. Mokytojai teigia, kad į praktiką orientuoti užsiėmimai padrąsino juos pažvelgti į akis mokiniui ir, įtarimams kilus, atvirai jo klausti, kokios mintys šiandien šmėstelėja jo galvoje. Tikime, kad atidžių mokytojų, geranoriškai prisiimančių žmogiškąją pareigą pastebėti tą mokinį, kuriam pagalbos šiandien reikia, daugės sulig kiekviena diena. Tikime, kad tada nebe mažais, o dideliais žingsniais link teigiamų pokyčių judės mūsų šalis, o kartu su tuo – keisis ir tie rodikliai, kurie gąsdina kiekvieną iš mūsų.
VšĮ Psichologinės sveikatos centras įgyvendina programą „Vaikų ir paauglių savižudybių prevencijos mokymai šalies pedagogų bendruomenėms“, kurį finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, administruojamas Sveikatos apsaugos ministerijos.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: