Dirva epidemijai
1946-1947 m. ištisas SSRS sritis apėmė sausros sukeltas badas. Žinoma, sausrą įvardinti vienintele nelaimės kaltininke, būtų netikslu – ženkli problemos dalis buvo užkoduota pačioje sovietinėje sistemoje: tūkstančiai tonų grūdų, galinčių išmaitinti milijonus piliečių, sugesdavo laikymui nepritaikytuose elevatoriuose, būdavo prarandami transportuojant ar kitaip nepasiekdavo galutinių vartotojų. Prie viso to prisidėjo ir bendra pokarinė suirutė, milžiniški karo metų sugriovimai bei netektys.
 
Esant tokioms aplinkybėms, neišvengiamai atsirado namų bei prasimaitinimo šaltinio netekęs beigi nuolat keliaujantis ir maisto ieškantis visuomenės segmentas – maišeliautojai. Kiek masiškas buvo šis reiškinys, rodo netiesioginiai įvykiai – 1946 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas netgi priėmė įsaką, numatantį baudžiamąją atsakomybę už „zuikiavimą“ krovininiais traukiniais: pasirodo, jog maišeliautojai masiškai važinėdavosi tokių pat keliaujančių nelaimėlių prigrūstais krovininiais traukiniais. Ir jų judėjimo vektorius vedė į Vakarus.
 
Tuo laikotarpiu – pirmaisiais pokario metais – Lietuvos žemės ūkis dar buvo sąlyginai mažai nualintas. Palyginti su senųjų sovietinių respublikų kolūkiečiais, Lietuvos ūkininkai pirmaisiais pokario metais atrodė it prakutę Vakarų fermeriai – kartais turintys net kelias dešimtis hektarų žemės, samdantys darbininkus (bernus ir mergas), disponuojantys įvairiais padargais, o taipgi ir gausybe gyvulių. Tą ypač skaudžiai pastebėdavo atvykėliai iš rytinių respublikų – laiškų liustraciją (slaptą skaitymą ir analizę) vykdę čekistai fiksavo Lietuvoje dėl įvairiausių priežasčių (tarnyba kariuomenėje, komandiruotės, darbas ir kt.) viešinčių senųjų sovietinių respublikų gyventojų nuostabą bei pavydą: tie lietuviai gyvena kaip ponai, turi gyvulių, žemės ir net samdo darbininkus. Pasitaikydavo ir apibendrinančių nuomonių – štai taip turėtų būti ir visoje Sovietų Sąjungoje, kad žmonės gyventų pasiturimai...
 
Tokia padėtis Lietuvą greitai pavertė maisto ieškančių klajoklių magnetu. Maišeliautojai keliavo į Marijos žemę, ėjo per miestelius ir kaimus, bandė užmegzti ryšius su vietiniais ir gauti kokio nors maisto. Nelaimingi, elgetauti priversti žmonės dažnu atveju su savimi nešė nešvarą, įvairiausius parazitus bei užkrečiamąsias ligas.
 
Panevėžio situacija
Pokariu didelė Panevėžio apskritis buvo laikoma viena derlingiausių ir turtingiausių Lietuvoje. Apskrities centras turėjo tiems laikams neblogą susisiekimą: per miestą einančią geležinkelio liniją Daugpilis – Šiauliai, o taip pat siaurojo geležinkelio liniją (Joniškėlis – Pasvalys – Biržai), kuri vedė į derlingas Biržų apskrities teritorijas. Nekeista, jog turint tokią infrastruktūrą, Panevėžys tapo maišeliautojų iš Rytų traukos centru.
 
1947 m. balandį LSSR Ministrų Tarybą pasiekė nerimą kelianti žinia – Panevėžio miestą ir apskritį ištiko šiltinės protrūkis: nuo kovo 24 d. iki balandžio 12 d. buvo užfiksuoti ir ligoninėn paguldyti 16 asmenų, susirgusių šiltine. Iš trylikos asmenų, susirgusių Panevėžio mieste, šeši asmenys buvo maišeliautojai, atvykę iš Didžiųjų Lukų, Riazanės, Leningrado, Baltarusijos SSR (po vieną asmenį) ir du maišeliautojai iš Bobruisko. Skaičiai, atrodytų, ne tokie ir dideli, tačiau turint omenyje maišeliautojų veiklos pobūdį (vaikščiojimą po ūkius ir elgetavimą), tikėtina, jog šiltinės bacilas jie gebėjo paskleisti plačiai.
 
Dramatiška situacija buvo susiklosčiusi Panevėžio MVD skyriaus beglobių ir neprižiūrimų vaikų priėmimo ir paskirstymo punkte: į šią įstaigą patekdavo gatvėse sučiupti elgetaujantys našlaičiai, įvairiausių istorijų jaunieji nelaimėliai. Šioje įstaigoje aptikti keturi užsikrėtimo šiltine atvejai. Iš Vilniaus atvykusiam epidemiologui ištyrus našlaičių laikymo sąlygas, paaiškėjo, kad kelis mėnesius vaikai, nežiūrint į lyčių ar amžiaus skirtumus, buvo laikomi vienoje patalpoje, kur jiems tekdavo miegoti tiesiog ant grindų. Oro temperatūra toje patalpoje prilygo lauko temperatūrai – išdužusių langų niekas niekuo nepridengė, net fanera. Visi iki vieno globotiniai turėjo utelių.
 
Sprendimų paieškos?
Panevėžyje įvykusio šiltinės protrūkio priežastis nagrinėję LSSR sveikatos apsaugos ministerijos atstovai tikriausiai suprato savo galimybių ribotumą – konstatuodami, jog Panevėžio miesto geležinkelio stotyje ir jos apylinkėse kasnakt nakvoja keli šimtai iš Rytų atvykusių maišeliautojų, kurių didelė dalis utėlėti, o taipgi tikėtina sergantys, epidemiologai ryžosi įvardinti tik įgyvendinamus protrūkio suvaldymo sprendimus. Maišeliavimo problemos, savaime aišku, jie išspręsti negalėjo – pernelyg masinis, gilumines to meto Sovietų Sąjungos problemas apėmęs reiškinys tai buvo.
 
Visų su pavojinga infekcija susijusių patalpų dezinfekcija – ši savaime suprantama priemonė buvo panaudota pirmiausiai. Po to liepta sutvarkyti beglobių vaikų priėmimo ir paskirstymo įstaigą – tikrinti globotinius dėl utėlių, nuolat matuoti kūno temperatūrą (kaip pažįstama, ar ne?). Panevėžio miesto tuometis medicininis personalas – 24 gydytojai, dešimtys slaugių ir apie šimtą medicinos seserų mokyklos auklėtinių buvo paskirstyti prižiūrėti įvairiausių vaikų globos ir auklėjimo įstaigų. Pustrečios tonos ūkinio muilo miesto vykdomasis komitetas išdavė pardavimui ir pirtims – kad besimaudantieji galėtų gerai išsiprausti. Būsimiems sunkiems ligoniams Panevėžio ligoninėje buvo paruoštos trisdešimt lovų – šiltinės protrūkio tolesnių pasekmių buvo galima laukti netolimoje ateityje.
 
Paradoksalu, jog vėlesniais metais nebeteko aptikti dokumentų apie Panevėžį pakartotinai ištikusias šiltinės bangas. Žinoma, tai gali būti logiškas padėties sunormalėjimo padarinys – pokarinis badas SSRS ilgainiui buvo suvaldytas, maišeliautojų armijos nustojo lankyti Lietuvą, o taipgi ir pati ji – spėriai tremiama, kolektyvizuojama ir skurdinama – tapo mažiau patraukli ligas platinantiems vargšams iš Rytų.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!