Vienų kareivinių istorija
 
Teigiama, kad Kalvarijos mieste kareivinės įsikūrė dar XVIII a. pabaigoje. Visgi statinys, kuris vėliau taps šios istorijos ginčo objektu, Kalvarijoje atsirado pačioje XIX a. pabaigoje: 1898-1899 m. prie plento į Suvalkus buvo pastatytas kareivinių kompleksas, kuriame iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvo dislokuoti įvairūs carinės Rusijos kariuomenės daliniai. Po šio karo Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai liko apgriuvęs karinis miestelis. Nuspręsta, jog ši teritorija puikiai tiks psichiatrinei ligoninei įkurti – taip čia, Kalvarijoje, 1926 m. buvo atidaryta pagrindinė tuometėje Lietuvoje psichiatrijos ligoninė. Nepriklausomybės metais kompleksas buvo iš dalies atstatytas.
 
1940 m. Lietuvą okupavę sovietai ligonine, atrodo, nesidomėjo, tačiau po metų prasidėjusi nacių okupacija Kalvarijos psichiatrinei ligoninei buvo lemtinga – pacientai buvo išžudyti, ligoninės neliko. Tiesa, ši tragedija nebuvo paskutiniu istorijos puslapiu: 1944 m. grįžus sovietams, Kalvarijos psichiatrijos ligoninė buvo atkurta. Lemtingi šiai gydymo įstaigai tapo 1950-ieji. Tų metų gegužės 30 d. SSRS ministrų taryba priėmė visiškai slaptą nutarimą, susijusį su Kalvarijos psichiatrijos ligonine. Išskirtinis slaptumas buvo ne šiaip – kalbėta apie pačią svarbiausią sovietijos gyvenimo sritį – karybą. Nurodymas iš Maskvos bylojo, jog psichiatrinę ligoninę iš Kalvarijos būtina skubiai iškeldinti – buvusios kareivinės turėjo vėl tapti esamomis: Užnemunės miestelin turėjo įsikelti kažkoks sovietinės armijos dalinys.
 
Kiek psichikos ligonių buvo pokario Lietuvoje?
 
Lietuvos SSR vadovų tokie Maskvos planai nepradžiugino, mat tai reiškė, kad per trumpą laiką respublikoje bus privalu organizuoti naują psichiatrinę ligoninę. Mečislovui Gedvilui, tuometiniam sovietinės Lietuvos premjerui, teko kreiptis į LSSR sveikatos apsaugos ministeriją, išsiaiškinti status quo ir pabandyti perkalbėti SSRS ministrų tarybos pirmininką – patį J.Staliną.
 
Pirmieji M.Gedvilo argumentai buvo susiję su aprašomuoju metu išplėtota Kalvarijos ligoninės infrastruktūra: teigta, kad 1950 m. ligoninėje buvo 500 lovų, planuota jų skaičių didinti iki 600, o per pastaruosius metus į jos plėtrą investuota maždaug pusė milijono rublių. Po to pereita prie bendros LSSR situacijos – be Kalvarijos tuo metu būta dar vienos psichiatrinės ligoninės Naujojoje Vilnioje. Ši buvo mažesnė – talpino tik 400 pacientų. M.Gedvilo žiniomis, esamas LSSR psichiatrinių lovų skaičius buvo ryškiai nepakankamas – jo teigimu, Lietuvoje reikėjo mažiausiai 1,8-2 tūkst. lovų, skirtų psichikos problemų turintiems asmenims gydyti.
 
„Vien tik Vilniaus ligoninėje registruojama nuo 10 iki 18 atsisakymų hospitalizuoti per dieną. Patalpų, į kurias būtų galima perkelti 500-600 psichinių ligonių iš Kalvarijos, nėra“, – rašė M.Gedvilas. „Visa tai prives psichiatrinę pagalbą respublikoje prie išskirtinai sunkios padėties“, – bandė jis aukščiausiai SSRS valdžiai įrodyti būtinybę išlaikyti Kalvarijos psichiatrinę ligoninę.
 
Tiesa, prieš siunčiant minėtą laišką J.Stalinui, nuspręsta jį gerokai paredaguoti: M.Gedvilas visgi nesiryžo išvardinti visų paminėtų faktų. J.Stalinui nusiųstame rašte neliko informacijos apie kasdienius atsisakymus priimti į Vilniaus psichiatrinę ligoninę – matyt, LSSR ministrų tarybos pirmininkas nusprendė, kad tai diskredituotų jį patį. Įdomu ir tai, kad raštą J.Stalinui pasirašyti atsisakė LKP centro komitetas pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus – jo pavardė dokumento projekte buvo, tačiau vėliau išbraukta: matyt, A.Sniečkus suprato, kad prašyti J.Staliną paaukoti SSRS karinius interesus vardan psichikos ligomis sergančių pacientų – reikalas beprasmiškas.
 
Didžiosios rokiruotės
 
Reikalas, panašu, išties buvo beprasmis – ir 1950 m. birželio viduryje išsiųstas M.Gedvilo raštas SSRS ministrų tarybai buvo atmestas – J.Stalinas liko prie savo pozicijos ir nurodė sovietinės Lietuvos valdžiai vykdyti anksčiau duotą įsakymą. Tiesa, šis atsirašinėjimas leido LSSR vadovybei laimėti laiko – ir galutinis „Kalvarijos klausimo“ sprendimas buvo vykdomas tik 1950 m. lapkritį. Iki to laiko Ministrų taryba sugebėjo sukurpti planą B: nurodyta 600 psichikos pacientų iš Kalvarijos perkelti į dvi naujai suorganizuotas psichiatrines ligonines – vieną Kaune, o kitą prie Kauno – Pažaislio vienuolyne.
 
Tiesa, dėl pastarojo reikėjo sudėtingesnės kombinacijos: pasirodo, Pažaislio vienuolyne buvo įkurtas LSSR Centrinis valstybės archyvas – prieš įkeliant vienuolynan ligonius, kažkur reikėjo įkurdinti dokumentus. Archyvines vertybes nuspręsta išvežti į Vilnių. Jos atgulė Trakų gatvėje buvusioje Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje – archyvo funkciją šiai teko atlikti iki 1998 metų. Taip „Kalvarijos problema“ buvo išspręsta.
 
Žinoma, šioje vietoje reikėtų susimąstyti apie kita – kokia tragiška aprašomuoju laikotarpiu buvo psichikos sveikatos priežiūra Lietuvoje, jei apie tūkstantį asmenų, kuriems dėl paūmėjusių psichinių ligų buvo reikalinga hospitalizacija, nebuvo priimami į ligonines dėl paprasčiausio fizinio lovų stygiaus. Pažiūrėjus į tai, galima suprasti, jog dabartinė situacija – dar ne pati blogiausia: Lietuvos istorijoje yra buvę ir daug blogiau.  

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!