„Tik atrodo, kad moksle viskas stabilu – gauni poziciją, dirbi ir galvos nesuki. O realiai gyveni startup‘ų pasaulyje, kur gauni finansavimą keleriems metams, paskui mąstai, iš kur gauti pinigų, nes jau turi nusisamdęs žmonių“, – sako jaunoji mokslininkė Ingrida Olendraitė (26 m.), į Lietuvą kelioms savaitėms padirbėti kartu su VU Gyvybės mokslų centro bioinformatikais grįžusi iš Kembridžo universiteto.
„Visa mokslinė bendruomenė Jungtinėje Karalystėje dėl Brexit‘o yra pakraupusi ir aktyviai dalyvauja protestuose. Ko gero kas mėnesį iš svarbiausios universiteto „galvos“ gauname pranešimus, kas yra daroma, kaip ruošiamasi“, - sako jaunoji mokslininkė Ingrida Olendraitė, studijuojant Kembridžo universitete.
-
Užsiimi programavimu ir bioinformatine virusų analize. Kuo sudomino ši sritis?
- Tai iššūkių keliantis, bet labai smagus darbas (
šypsosi). Disertacijai ieškau naujų RNR genomus turinčių virusų. Tam kuriami nauji matematiniai modeliai ir strategijos. Naujų virusų paieška yra įdomus evoliucinis klausimas. Užpildomos trūkstamos spragos, nes atrandami šimtai iki šiol nematytų virusų. Išties virusai turi tokias pačias taksonomines klasifikacijas kaip ir žmonės. Pavyzdžiui, jei aš turiu sesę, mes esame kažkuo panašesnės, mūsų pusbrolis irgi yra į mus panašus, bet turi ir skirtybių. Taigi aptikę naują virusą, bandome atrasti jo „giminystės ryšius“. Jei visko apie jį ir nežinome, galime spėti, ką tas virusas turės ir, pavyzdžiui, gal jau sukurti vaistas ar vakcina. Dauguma RNR virusų turi kompaktiškus genomus, nes RNR yra linkusi mutuoti, tad jos genomai labai trumpi. Tačiau kiekvienam virusui vis tiek reikia savo genome užkoduoti visus išgyventi būtinus baltymus. Dėl to virusuose yra įdomių neįprastų baltymų gamybos (transliacijos) ir kitų molekulinių mechanizmų. Mano grupė specializuojasi šioje srityje: bioinformatikai suranda naujus mechanizmus, o podoktorantūros stažuotojai bando juos įrodyti eksperimentais. Vienas pavyzdžių, kodėl reikia analizuoti ne tik žmonių, bet ir kitus virusus: buvusios epidemijos, vadinamieji zoonotiniai „peršokimai“ – paukščių, kiaulių gripas. Nors mums evoliuciškai skirtingesnių grupių „peršokimai“ įvyksta rečiau, niekada nežinai – gal gali iš skruzdžių virusas „peršokti“ į vištas, o tai stipriai ekonomiškai paveiktų visą pasaulį.
-
Ne kiekvienam nusišypso sėkmė studijuoti Kembridžo universitete. Didelį skirtumą pajutai?
- Išties ne Kembridžas padaro žmogų gerą, jis tiesiog atsirenka geriausius. Kai tau labai patinka tai, ką darai ir natūraliai, to per daug nejausdamas, daug dirbi, būni pakankamai pasiruošęs. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete buvo įprasta anksčiau nueiti į laboratoriją, nei prireikia parašyti kursinį ar bakalaurinį. Tad palyginti su britų bakalaurais čia turime žymiai daugiau patirties. Be to, mūsų studijų programa paruošia labai plačiai. Problema tik, kad neturime konkurencijos į studijų programas: ateina dešimt labai motyvuotų studentų ir trisdešimt mažiau motyvuotų, o dar vien dėl krepšelių kiekio padidinamas priimamų vietų skaičius. Gerai, kad bent minimalus stojimo balas pakeltas iki septynių. Pagrindinis raktas į sėkmę būtų sukurti programas anglų kalba, ir taip pritraukti užsieniečius, nes mūsų programos tikrai geros.
-
Matai perspektyvą daryti mokslą Lietuvoje?
- Darbo sąlygos čia puikios, yra stiprių, puikiai besidarbuojančių laboratorijų – profesorių S.Klimašausko, V.Šikšnio, daktaro L.Mažučio. Absoliučiai visi išvykusieji, su kuriais pašneku, nori grįžti, bet esminis dalykas yra finansavimo klausimas - nežinia, gausi jį ar ne. Problema, kad norime, jog tuo pasirūpintų Mokslų taryba ar valstybė, nors, pavyzdžiui, JAV tą daro Valstybinis mokslinių tyrimų fondas, bet yra daug kitokių finansavimo schemų, kur veikia privatūs fondai. Daug vilčių teikia Lietuvoje atsiradęs MJJ fondas. Dar yra tarptautinės stipendijos, bet ir ten savi reikalavimai – turi atitikti pragyvenimo toje šalyje metų skaičių, nebūtinai gali ją išsivežti į kitą šalį.
Daug žmonių mano, kad moksle viskas yra stabilu – gauni poziciją, dirbi ir galvos nesuki. Realiai gyveni
startup‘ų pasaulyje, kur gauni finansavimą keleriems metams, o tada turi sukti galvą, iš kur gauti pinigų, nes jau turi nusisamdęs žmonių. Erzina tai, jog laimėjęs europinį projektą ir gavęs dotaciją negali samdyti žmonių iš Vokietijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos, nes uždėtos
lubos ir negali mokėti europinio lygio algų.
Dar vienas dalykas, jei žmogus būtų priverstas atsisakyti Lietuvos pilietybės ir vėliau grįžtų, galbūt būtinai reikės būti šalies piliečiu, kad galėtum gauti Mokslo tarybos dotaciją.
-
Dvigubos pilietybės įteisinimas ne tik paskatintų grįžti tautiečius, bet ir leistų pritraukti mokslininkus iš užsienio?
- Jei gali pritraukti pusiau Lietuvos, pusiau Amerikos pilietį, o kartu ir šios šalies finansus į Lietuvą, nuo to visiems yra geriau. Norėdami gauti finansavimus pagal įvairias schemas mokslininkai priversti daug keliauti, yra skatinama, kad neliktum ne tik tame pačiame mieste, bet ir toje pačioje šalyje. Daug mokslininkų šeimų yra mišrios, tad dvi pilietybės yra daugiau norma, o ne išimtis. Londone laboratorijoje sutikau žmogų, turintį tris pilietybes. Visos šalys yra svarbios ir čia daugiau ne dvigubos pilietybės įgijimo, o jos išsaugojimo klausimas.
-
Nežinomybė dėl Brexit‘o ne mažiau jaukia planus?
- Visa mokslinė bendruomenė Jungtinėje Karalystėje dėl to yra pakraupusi ir aktyviai dalyvauja protestuose. Ko gero kas mėnesį iš svarbiausios universiteto „galvos“ gauname pranešimus, kas yra daroma, kaip ruošiamasi. Ta mokslo grietinėlė, kuri važiuotų į šalį, dabar pasvarstys - gal geriau rinktis Prancūziją, Vokietiją... Net apolitiški žmonės dabar vaikšto į televizijos laidas ir agituoja prieš Brexit‘ą.
-
Kada pajutai mokslininkės gyslelę?
- Dar nuo mokyklos nuosekliai ėjau to link. Nuo pat pradžių žinojau, kad nenoriu į mediciną. Man atrodo, kad mediko darbas didžiąja dalimi yra simptomų malšinimas, nes realiai problemos neišsprendi, neįsigilini į molekulinę esmę. Kai visą dieną praleidi su sergančiais ir daug kuo nepatenkintais žmonėmis, reikia būti stipriam, kad padėjus vienam pacientui atgalinis ryšys būtų toks stiprus, idant norėtum tą daryti ir toliau. Pasirinkęs biomedicininių tyrimų sritį žmonėms gali pagelbėti realiai – padėti suprasti ligas, kurių dar nesuprantame.
Tarp kitko
Studijuodama doktorantūrą Kembridžo universitete Ingrida Olendraitė gilinasi į virusų molekulinę biologiją ir taksonomiją, dirba Andrew E.Firtho grupėje Virusologijos skyriuje, kuris priklauso Patologijos departamentui. VU GMC mokslininkė baigė molekulinės biologijos bakalauro programą, o Londono universiteto koledže įgijo žmogaus ligų genetikos magistrą. Buvo viena iš pirmosios Lietuvoje ir apskritai Baltijos šalyse „Vilnius-Lithuania iGEM“ komandos iniciatorių.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: