Grėsminga žinia
1953 m. sausį Sovietų Sąjungos spaudoje buvo paskelbta grėsminga žinia: saugumas neseniai suėmė „teroristinę gydytojų grupę“, kuri „iškėlė sau tikslą kenkėjiško gydymo keliu sutrumpinti aktyvių Tarybų Sąjungos veikėjų gyvenimą“. Išvardintos devynių suimtųjų pavardės: tai buvo gydytojai, atsakingi už aukščiausių SSRS vadovų sveikatos priežiūrą, septyni jų – profesoriai. Dauguma suimtųjų – žydai. Kodėl šie medikai buvo suimti? Ką reiškė šis procesas? Norint tai suprasti, reikia šiokios tokios priešistorės.

Rusų istorikas Genadijus Kostyrčenko, tyrinėjęs antisemitizmo SSRS temą, „Gydytojų bylą“ mato kaip vieną sovietinio antisemitizmo apraiškų. Antisemitizmas SSRS itin suaktyvėjo po karo, jis buvo vadinamas kaip „kova su kosmopolitizmu ir keliaklupsčiavimu buržuazinei ideologijai“. Įvairūs mokslo ar kultūros veikėjai būdavo kaltinami „šlovinantys buržuazinę ideologiją“ ir apšaukiami „kosmopolitais“. Visuomenė netruko pastebėti, jog didžioji dalis „kosmopolitų“ – žydiškomis pavardėmis. Apšauktųjų laukė represijos, pradedant karjeros trukdžiais ir baigiant nužudymu. Pavyzdys – žymaus teatralo Solomono Michoelso nužudymas 1948 m. Minske, imituojant automobilio avariją.
 
Grupė „gydytojų-kenkėjų“
„Gydytojų bylos“ priešistorė irgi siejama su 1948 m. Staiga pablogėjus pagrindinio SSRS ideologo Andrejaus Ždanovo sveikatai, profesoriai paskyrė atitinkamą gydymą. Savo ruožtu eilinė gydytoja Lidija Timaščiuk, atlikusi elektrokardiogramą, pareiškė, kad A.Ždanovą ištiko miokardo infarktas. Profesoriai su tuo nesutiko, o A.Ždanovas po poros dienų mirė. L.Timaščiuk parašė apie tai laišką, kuris pasiekė patį Josifą Staliną. Tiesa, tąkart J.Stalinas nurodė L.Timaščiuk laišką atiduoti į archyvą.

Laiškas atsimintas 1952 m. Čekistams betardant vieną gydytoją, pavyko „išmušti“ prisipažinimą, jog A.Ždanovas išties buvo nugydytas. Prisipažinęs profesorius netrukus mirė – neatlaikė kankinimų. Čekistų vadovas Abakumovas nurodė bylą nutraukti. Apie tai J.Stalinui pranešė profesorių tardęs čekistas Riuminas. Rezultatas: Abakumovas buvo suimtas ir netrukus pats patyrė kankinimus, o Riuminui buvo patikėta tirti „Gydytojų bylą“. 1952 m. spalį buvo suimta grupė „gydytojų-kenkėjų“, kurių žymiausi buvo Kremliaus ligoninės vadovas Jegorovas ir J.Staliną gydęs profesorius Vinogradovas. Suimtieji buvo kankinami, jų skaičius augo.
 


Politinis procesas
J.Stalinas norėjo „Gydytojų bylą“ paversti stambiu politiniu procesu, demaskuojančiu Vakarų šalių žvalgybų veiklą, pasinaudojant sionistinėmis organizacijomis. 1953 m. vasarį KGB suformavo kaltinamųjų sąrašą – jį sudarė 37 asmenys. Dauguma jų buvo rusų tautybės, bet byla turėjo aiškų antisemitinį pobūdį. Visuomenėje sklandė gandai apie būsimą žydų ištrėmimą, o pats J.Stalinas planavo viešas egzekucijas: „gydytojai-kenkėjai“ turėjo būti kariami didžiųjų miestų aikštėse...

J.Stalino mirtis 1953 m. kovo 5 d. išgelbėjo suimtuosius – valdžios estafetę perėmęs Lavrentijus Berija nebuvo suinteresuotas tęsti „Gydytojų bylos“: kovo 31 d. ji buvo nutraukta, gydytojai paleisti, o apie sufabrikuotą procesą ir kaltųjų patraukimą atsakomybėn, paskelbta spaudoje. 1954 m. Abakumovas ir Riuminas – „atpirkimo ožiai“ – buvo sušaudyti.
Įdomu tai, kad gandai apie žydų tautybės gydytojų „kenkėjiškumą“ plito dar iki 1953 m.
 
Tą patvirtina Lietuvos pavyzdys – dar 1952 m. birželį vietiniai čekistai aiškinosi, kas skleidžia gandus apie tyčinį ligonių užkrėtimą įvairiomis infekcijomis. Gandai taip išplito, kad pasidarė nebeįmanomas gydymo įstaigų darbas: ligoniai atsisakydavo injekcijų – bijojo užkrėtimo. Gandai pasiekė absurdą: kalbėta apie „krauju platinamą vėžį“ bei „greitąją tuberkuliozės formą“, plintančią per užkrėstą odą. Gandų autoriai kaltino žydų tautybės gydytojus. Tokiomis paskalomis buvo plačiai tikima – net rašytojas Jonas Avyžius privataus pokalbio metu pareiškė, jog „jei žydai taip iš tiesų elgiasi, gaila, kad vokiečiai jų visų nesušaudė“.

Antisemitizmas tvyrojo ore. Saugumiečiai išsiaiškino, jog gandus nulėmė vienoje Vilniaus ligoninėje dirbusios gydytojos suėmimas – nors ji buvo suimta dėl nuslėptų ryšių su trockininkais, visuomenė tai priėmė kaip „gydytojų kenkėjiškumo“ įrodymą. Įvairių baimių kamuojamoje uždaroje stalinizmo laikų visuomenėje gandus paskleisti nebuvo sunku. Tai tarnavo kaip savotiška „masių mobilizacijos“ priemonė: beveik neabejotina, kad jei „Gydytojų byla“ būtų pasiekusi J.Stalino numatytus tikslus, net ir Lietuvoje būtų atsiradę žmonių, kurie nesibodėtų tempti „gydytojus-kenkėjus“ ant ešafoto. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!