Su sveikatos apsaugos ministru susitinkame viename sostinės renginių.
 
- Smagu jus vėl matyti. Kaip vasara? Susikaupė darbų ar juos amortizavo patarėjai?
 
- Kai esi ministras, atostogos – ne kaip atvirutėje. Vis tiek viena akimi stebi įvykius, skaitai pašto pranešimus. O dar, žiūrėk, ir telefono numerį kas nors žino… Neįmanoma visiškai užsidaryti, bet vis tiek sau leidi truputėlį daugiau poilsio atkarpų. Atsipūčiau. Esu stipriai skolingas šeimai, todėl buvo puiki proga pagaliau tą skolą grąžinti. Atostogas praleidau ramiai Lietuvoje, niekur į užsienį toli nevykau, nors, galima sakyti, atostogos prasitęsė, nes joms pasibaigus važiavau į komandiruotę Ukrainoje. Nors tai buvo darbinė išvyka, pavyko prasiblaškyti.
Paskutinį kartą Ukrainoje buvau praėjusių metų kovo mėnesį, vos prasidėjus karui. Tada apskritai buvome pirmieji užsieniečiai, kurie atvyko palaikyti Ukrainos ir parodyti, kad gyvenimas sugrįš, jie – ne vieniši. Šįkart vykau vėl į tas pačias ligonines, kur lankiausi aną kartą. Galiu palyginti skirtumus.
 
- Kokie įspūdžiai?
 
- Kyjive situacija geresnė. Ten jau teatrai ir kavinės veikia, miestas gyvena pilną gyvenimą. Įsivaizduokite, kaip pagerėjo situacija, jei žmonės net operos eina klausytis. Tiesa, miestų pakraščiuose apie karą pamiršti neleidžia prikritusios raketų nuolaužos. Rytuose, deja, padėtis sunkesnė, o Kyjivas ir visa vakarų Ukrainos dalis atsigauna. Be abejo, karo šešėlis yra: pavyzdžiui, vyksta renginys ir įsijungia pavojaus signalas – visi į požemius... Bet jau daug mėnesių, kai Ukrainos sostinėje nežuvo nė vienas žmogus, nors yra vykdomos atakos. Veikia oro gynybos sistema.
 
- Pavyko ramiai ten išsimiegoti?
 
- Kartą sužinojome, kad naktį buvo bene viena didžiausių atakų prieš Kyjivą įvairiomis raketomis ir dronais, o mes, prisipažinsiu, net ne visai supratom... Štai kaip veikia gynybos sistema.
 
- Šeima likusi namuose, įtariu, stipriai nerimavo...
 
- Esu laimingas, kad mano šeima yra pilietiška ir mane palaiko. Apskritai dukros padėjo priimti sprendimą eiti šias pareigas. Palaikė ir tada, kai ėjo antra pandemijos banga. Vis dėlto jau ir primiršo, kokios tada buvo dienos, kokia situacija. Jei grįžtume į tas dienas ir medijų antraštes, prisimintume, kaip buvo nelengva. Nelengvas sprendimas buvo ir vykti į Ukrainą bei jos ligonines pirmą karo mėnesį. Dabar dėl to didžiuojuosi, nes Ukrainai tai ypač daug reiškė. Jiems tai nepaprastai didelis psichologinis palaikymas, nes miestą buvo palikę visi užsieniečiai, todėl ta žinutė, kad lietuviai yra čia, – buvo stipri. Ir dabar, kai atvykome, mus pasitiko kaip artimuosius. Pasijutome kaip bendruomenės nariai. Nepaprasta šiluma. Gavau dovanų ne tik šalmą, bet ir piešinių. Visi buvo tokie motyvuoti. Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu remti ne tik materialiai, bet ir psichologiškai.
 
- Minėjote, kad lankėtės tose pačiose ligoninėse kaip ir pirmaisiais karo mėnesiais. Kokia ten padėtis?
 
- Net su tais pačiais pacientais susitikau. Pirmą karo mėnesį, kai lankiausi vaikų ligoninėje, ten buvo suvežta įvairių pacientų, dažniausiai tiesiog visa šeima. Bėgdami nuo karo jie visi būriu bėga per sankryžą, per tiltą, kur pasiekia, tarkime, raketų ataka – taip sužeidžia visus iškart, todėl visus ir vežė į vieną gydymo įstaigą. Dabar į tą ligoninę guldo tik vaikus, nors ten aplankiau tą pačią penkių asmenų šeimą, kurie dar tebegydomi. Pokytis didelis, nes anksčiau pacientus ir požemiuose guldydavo. Tai suteikia vilties. Suprantu, kad ukrainiečiai yra nepaprastai stiprūs žmonės.
 
- O iš mūsų ligoninių vis būriais išeina darbuotojai. Kaltinama ministro reforma…
 
- Kai kas nors sako, kad viskas čia dėl Dulkio reformos – tai tik pusė tiesos pasakyta...
Kita vertus, matau mokymų rezultatus, kai po atvejo Šiauliuose padarėme išvadas. Užsukome sistemą: ministerijoje atsirado mobingo grupė, kuri nagrinėja konkrečius atvejus, universitetuose atsirado mokymas, daugybė programų, kaip atpažinti psichologinį smurtą ir kovoti su mobingu. Nuo istorijos Šiauliuose jau penki tūkstančiai medikų yra baigę šiuos kursus. Mokytis galima net online, nes esame tam parengę metodinę medžiagą. Tai žinutė visiems vadovams, kad medikų bendruomenė ugdosi ir šviečiasi – jie netylės, nes moka atpažinti psichologinį smurtą ir su tuo nesusitaikys. Medikų bendruomenėje pasklido žinia, kad yra kur kreiptis. Tai požymiai, jog sistema valosi, nors ir skausmingai.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!