- Prieš mažiau nei metus biurą purtė skandalai. O dabar iš Seimo Sveikatos reikalų komiteto narių girdime, kad įstaigos mikroklimatas ženkliai pagerėjo, grįžo pasitikėjimas naująja biuro vedle. Kokiomis sąlygomis turėjote dirbti? 
 
- Biuro vadovas iš pareigų pasitraukė ne savo noru. Įstaigoje vyko mobingas, psichologinis spaudimas. Kai atėjau dirbti, komandoje padėtis buvo nekokia. Man reikėjo įtikinti žmones, kad galime toliau dirbti ir pakeisti susiklosčiusią situaciją.
Be to, 2022 metų pabaigoje šituose rūmuose (pokalbis vyko Lietuvos Respublikos Seime – red. past.) kai kuriems žmonėms kilo minčių Transplantacijos įstatyme pakeisti keletą sąvokų. Jie svarstė įvesti numanomo sutikimo modelį. Pagal jį visi žmonės, kurie neužpildė nesutikimo formos, po mirties automatiškai galėtų būti donorai. Buvo pabrėžiama neigiama formuluotė, kad reikia užpildyti nesutikimo formą, todėl visuomenėje kilo didelis susipriešinimas. Daugybė žmonių ėmė pildyti nesutikimo formas. Per mėnesį užpildydavo po tris tūkstančius nesutikimo formų. Dėl visuomenės nepasitikėjimo gydytojams sviro rankos.
Ėmėme kartoti per socialinius tinklus, radiją, televiziją, jog donorystės tvarka nesikeičia, kad niekas įstatymo nepakeitė. Galiausiai pavyko nuraminti visuomenę, kad Lietuvoje niekas donorų iš mūsų čia ir dabar nepadarys.                
 
- Žinojote, kad startas bus tikrai nelengvas. Kas lėmė sprendimą vadovauti tokiomis sąlygomis?
 
- Biure pradėjau dirbti 2007 metais kaip viešųjų ryšių specialistė. Čia užaugau iki pavaduotojos. 2020 metais išrinktas vadovas pakeitė struktūrą ir pavaduotojo etato neliko. Su manimi buvo atsisveikinta. Ir nors dirbau kitą darbą, akies krašteliu domėjausi, kaip biuras dirba. Kai buvo paskelbtas naujas konkursas, supratau, kad turiu pabandyti, nes donorystė ir jos plėtra Lietuvoje man yra svarbi. Matyt, kad tikėjimas, jog šioje srityje galiu daug, įtikino ir konkurso komisiją.  
Prieš ateidama dirbti žinojau biure susiklosčiusią situaciją. Išeiti galiu visada, bet tikiu, kad galime susiburti dėl žmonių, kurie laukia organų. Žvelgiant į kitų Europos valstybių, pavyzdžiui, Ispanijos patirtį, manome, kad būtų smagu sumažinti prieštaraujančiųjų donorystei skaičius iki 25 procentų. 
 
- Visgi atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio. Kiek daugiau nei trečdalis (36 procentai) Lietuvos gyventojų dar prieštarauja artimojo organų donorystei. Kaip skatinate žmones palankiau vertinti organų dovanojimą kitiems?
 
- Pradėjome nuo donorystės sklaidos. Skleidžiame žinią, jog žmogus gali tapti donoru, jeigu ligoninėje buvo konstatuota smegenų mirtis. Mums gydytojai sako, kad jeigu apie donorystę buvo kalbėtasi šeimoje, tada artimieji sutinka, nes prisimena, jog žmogus norėjo būti donoras. Kai apie donorystę nebuvo šnekėta, tada didelį stresą patiriantys artimieji nebežino ką pasakyti. Atsakymas turi būti greitas: per kelias valandas, iki paros. Juk mirus smegenims, miršta ir visi organai.      
Lietuvoje kaip ir visoje Europoje gerbiama artimųjų valia. Ir jeigu šie išgirdo žinią, kad pradedamas donorystės procesas, bet nesutinka, tada šis procesas nutraukiamas. Tad jei patys apsisprendėme tapti donorais, nepamirškime pasikalbėti apie donorystę šeimoje. Jeigu žmogaus sutikimo nėra, artimieji gali priimti sprendimą paaukoti organus. Tačiau jeigu žmogus pats apsisprendė tapti donoru, o artimieji nesutinka, gerbiama šeimos valia.    
 
- Veikiausiai, jeigu norite pasiekti pažangiausių Europos Sąjungos valstybių standartus, reikia glaudžiai bendradarbiauti su užsienio transplantacijų biurais...
 
- Šiuo metu turime dvišales sutartis su Latvija ir Lenkija – artimiausiais mūsų kaimynais. Mums patogiau nuvažiuoti ir parsivežti organus. Visi Europos transplantacijos biurai, kurie turi donorą, bet neturi recipiento gali paskelbti pasiūlymą sukurtoje sistemoje. Šalis gali priimti šį pasiūlymą, tačiau jai tenka atsakomybė atsigabenti organą. Valstybės dalinasi organais tarpusavyje. Europos šalys yra sutarusios, kad jeigu savo šalyje neturima recipiento, o šeima sutiko donorystei, organo užkasti negalima. 
 
- LRT sukūrė realybės dokumentikos filmą „Prisikėlimas“. Vieną kūrinio dalių rodėte net ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariams. Kokia šio filmo reikšmė?  

- Esame dėkingi LRT ir žurnalistui Dominykui Kubiliui. Mano darbo pradžioje, šis pasakė, kad jie turi idėją (atskleisti donorystės svarbą – red. past.) ir turi numatę finansavimą. Pasakiau, kad padarysime viską, jog šis kūrinys gimtų. Filmo tikslas – skleisti apie donorystės svarbą.
Mūsų komandos nariai važiavo į ligonines, lydėjo filmavimo komandas. Didžiausias įdirbis buvo komunikacija su recipientais – daugiau nei keturi šimtai žmonių. Reikėjo skambinti ir klausti, ar šie sutiktų kalbėti prieš kamerą. Gavę jų sutikimą, perduodavome filmavimo komandai. Visgi didžiausias nuopelnas tenka šeimoms, kurios priėmė iššūkį kalbėti apie tai. Dalies jų artimieji išėjo iš šio pasaulio neseniai. Tikrai didelė pagarba jiems.  
Filme išsamiai parodomas visas donorystės procesas: operacija, gydytojai, recipientai, artimųjų išgyvenimai. Toliau važiuosime per visą Lietuvą į mažus miestelius. Norime aplankyti ir parodyti šį filmą nemokamai. Dalyvaus ir gyvas pavyzdys – transplantuotas žmogus, kuris papasakos savo istoriją. Žinoma, atsakysime į klausimus ir pasiūlysime žmonėms užpildyti sutikimą donoro kortelei. 

---

 
Dosjė
Išsilavinimas:
1994 m. žurnalisto nuolatinių studijų magistro diplomas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas.
Darbo patirtis:
2000-2006 m. Viešųjų ir tarptautinių ryšių skyriaus vyriausioji specialistė, administratorė-referentė, korespondentė VĮ „Lietuvos paštas“.
2006-2007 m. Viešųjų ryšių vadovė įmonėje „Ekspozona“.
2007-2020 m. Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pavaduotoja.
2016-2018 m. laikinai ėjo Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorės pareigas.
2020-2023 m. Žmogiškųjų išteklių valdymo grupės vadovė Nacionaliniame bendrųjų funkcijų centre.
Nuo 2023 m. gegužės 26 d. Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!