Rudenį rinkimai baigsis, ir gamta vėl sugrąžins visus į vietas. Piliečiai pasitrins akis ir, aišku, stebėsis, kaip į Seimą eilinį kartą pateko tuntas negabių nemokšų, rėkiančių populistų. Nereikėjo dienos metu žibintuvėliais spiginti, nes ir taip matyti, kad rinko gelbėtojus, o gavo tokius, kuriuos pačius reikia saugoti nuo pamišimo.
 
Senosios partijos nervinasi, kad balsus atima tie, kurie kaip kažkada valinskininkai eina į valdžią, jos baisiai nekęsdami. Taip pat niekindami ir rodydami visokias pirštų kombinacijas politikos elitui. Žadėdami sutvarkyti Seimą, kad šis pagaliau balsuotų ir dirbtų.
 
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos reitingai skraido aukščiausiai. Ideologija - paprasta. Du žodžiai: „Kantrybė baigėsi“. Bet jie stipriai veikia pakėlusių galvas į dangų rinkėjų jautrias vietas. Mes padarysime, pasieksime, nugalėsime, tik šį kartą - be jokio alkoholio. Blaiviai ir ryžtingai. Posakį „be šimto gramų tavęs nesuprasiu“ pakeis į „ledinėj jūroj nuskęs tavo nelaimės, ligos, kompensuojamųjų vaistų knygelė, bloga nuotaika ir antsvoris. Ne veltui sveikuolis Dainius Kepenis - pirmose sąjungos gretose.
 
Nesuprantu tik, kodėl ji pasivadino valstiečiais? Ar tokių petrų kurmelių beliko? Bent man neteko sutikti nė vieno kaimiečio ar ūkininko, kuris save taip vadintų. Valstietis ir dar žaliasis skamba kaip skerdžius plius biokuras. Vienas žodis ištrauktas iš vieno šimtmečio, kitas - iš dabarties.
 
Beje, visos partijos noriai stoja ant to paties blaivybės grėblio. Kad tik jis kotu visoms vienu metu netrinkteltų per kaktas. Vien lozungais, giliau nepažvelgus į netolimą istoriją bei panašių eksperimentų rezultatus, neaprėpus visos vaivorykštės sprendimo variantų, tokios gėdos neuždengsi. Žvaigždės ir asmeniniai pavyzdžiai veža, bet dažniausiai tuos, kurie užsako muziką. Kiti, ką ne žmonės? Jiems į Seimą nereikia, taigi dėl kalbų ir dainų tradicijų nekeis, pafilosofuos ir nuspręs, kad jei bus koks įstatymas, atsiras ir apstatymas.  
 
Taigi medikams, kurie trečiadienį šventė profesinę dieną, darbų nesumažės. Moralinis premjero Algirdo Butkevičiaus palaikymas sveikatos apsaugos trukdžiams gerbtinas ir visuomet nuteikia viltingai. Kol neprasideda visiškai nesuprantami dalykai, pavyzdžiui, ministerijų dalybos. O ypač, kai ministro portfelis atitenka vienam ar kitam absoliučiai netikėtam personažui. Na, po Rimantės Šalaševičiūtės jau niekas nebebaisu...
 
Tikėtina, kad bendrapartietis Juras Požela, naujasis SAM‘o bosas, pakankamai prisiklausė ir prisižiūrėjo, kaip negalima elgtis, ir ko sakyti, nors ir labai liežuvis niežti, nederėtų. Žino, kad lįsti į televizijos ekraną verta tuomet, kai supranti, ko ten eini, o vizituojant pavaldžias įstaigas visai nebūtina auklėti vyriausiąjį gydytoją ir vaidinti Drakulą.
 
Beje, socialdemokratai turi iš ko rinktis. Tikėtina, kad suprato, jog neverta sukti kandidatų ruletės ir traukti kaip kiškį iš kepurės. Argi negaila, kai žinai ir matai, kad jam ši sritis - tamsus, nors ir mielas, miškas.
 
Kiek kitokia padėtis liberalų stovykloje. Ryškių asmenybių, kurie galėtų patraukti žiniomis sveikatos reikalais susirūpinusius rinkėjus, nėra. Užtat sveikos gyvensenos, šypsenų ir psichologinės pagalbos tikėtis čia tikrai galima. Visokie restruktūrizacijos etapai, optimizacijos ir DRG sistemos apsunkintų jų galvas taip, kaip geodezininko centristo Algio Čapliko, kai jis pradėjo dėlioti ligonines į lygius. Kam duoti regioninės vardą, o kas liks tik rajonine.
 
Skaičiai vėlėsi ir buvo gana linksma stebėti, kaip rasodavo vyr. gydytojų kaktos, matant visokias neteisybes. Nėra ko tikėtis, naivūs sveikatos sistemos darbštuoliai, kad tik ką atėjęs iš kitos sferos žmogus viens du ir sudėlios kelis dešimtmečius Valstybinės ligonių kasos čiuptuvais maišytas kortas.
 
Konservatoriai turi patyrimo, bet be Antano Matulo, Vidos Marijos Čigriejienės bei į Seimą vėl pretenduojančio Juozo Galdiko, neišaugino nė vieno jauno politiko, kuris galėtų pastatyti šerį prieš kitų partijų ateitį. To reikės. Jaunystė - šiandienos madingiausias politikos „brendas“. Garbaus amžiaus tapo ir pagrindines partijas palaikę nepakeičiamieji visuomeninių organizacijų vedliai. Senjorų choras, kad ir kaip gražiai trauktų „sugrįžki jaunyste“, to nesulauks. Pašiaušęs skiauteres jaunimėlis geriausiu atveju tyliai repuos „ne-my-lė-jau ta-vęs. Ir man vi-sai ne-gai-la.“
Jei nebūtų darbietės Seimo veteranės Dangutės Mikutienės, žinotum tik Viktorą Uspaskichą. Pats laikas jam būtų pastatyti paminklą, tik..., kad tų paukščių tiek daug.
 
Taigi, kas šliaužia ir skrenda, - visi į dangų. Būsimo Seimo lizde - vietų skaičius ribotas, be to, VIP pakvietimai jau išdalinti, taigi teks sparnais pasipliekti, pilvais pasistumdyti. Vienas geras dalykas. Rinkimai - metas, kai sveikatos darbuotojai - ant bangos. Tik kvailam nereikia jų palaikymo. Kad ir ką bekalbėtų triuškinančių studijų autoriai, gero kunigo, mokytojo ir gydytojo žodis šiuo metu yra daug vertesnis nei savęs protingo rodymas ten, kur nelabai kas žiūri ar klauso.