Praėjusią savaitę nedavė ramybės medikai. Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis nuo kalbų perėjo prie darbų. Tik atėjęs vadovauti, jis ilgai stebėjosi ir piktinosi, anot jo, visišku chaosu ir palaida bala sistemoje. Panašu, kad dabar jam pasisekė iškuopti ir tą šiukšlių kibirą pradėti kratyti visų apžiūrai. Pirmieji į sceną atvyko mokesčių inspektoriai ir paskelbė akciją „Baltieji chalatai“. Garsiai trimituojant žiniasklaidai rankiojo smulkiųjų privatininkų buhalterinės apskaitos nuodėmes. Ir džiaugėsi - mokesčiai valstybei ženkliai padidėjo. „Like-ų“ aktyvumui bei entuziazmui nebuvo ribų. Visi baltaskverniai tokie! Pagaliau atėjo žmogus, kuris padarys tvarką. Duotas mėnuo pasitaisyti. Mokesčių inspekcija raportuoja: „Vienas projekto tikslų - sukurti rizikos vertinimo ir kontrolės metodus, kad mes galėtume privačias medicinos įstaigas ir veterinarijos sektorių efektyviai kontroliuoti“... Kam tiek triukšmo po dešimties metų nieko nedarymo, jeigu pripažįstama, kad efektyviai kontroliuoti net nebuvo kaip. Nebuvo metodikų ir taškas. Kaip su visais kitais sektoriais, kurių darbščiosios bitelės visada paklaus: „Jums, ponia, su sąskaita ar be?“ Šiaip sau klausia, iš mandagumo. 
 

Kažkaip susitaria, išsisuka, džiaugiasi, kad sumokėjo mažiau ir nors nuodėmingai sekundei abi pusės užmiršta valstybę, mokesčius, politikus, savo teisingas kalbas reikiamoje vietoje. Kai išsiskiria, tuomet - vėl kiekvienas su savo nuomone. Tas, kuris davė, - piktinasi, kuris ėmė taip pat niurzga. Abu ant ko? Ant valdžios, nuo kurios - kiek berėkautum, kad priverstų valdininkus dirbti, visiems sektoriams nustatyti aiškias taisykles, peržiūrėti susikaupusių viens kitam prieštaraujančių įsakymų ir nurodymų krūvas, kaip nuo žąsies vanduo. Pasipurto kas ketveri metai, pakeičia plunksnas ir kojos peleką prie krūtinės pridėjus, prižada daugiau tvarkos. 
 

Šią savaitę medikai sužinojo, kad labai daug uždirba. Vienas, tik neaišku kuris, - niekas jo nepažįsta, net keturiasdešimt tūkstančių per mėnesį. Kiti, be abejo, nusiminė. Apie tokius pinigus tik pasvajok. Gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas bando raminti: tų, dirbančių keturiose vietose ir turtingųjų, - tik mažas procentas. Tačiau kamuolys jau ritasi nuo kalno, apaugdamas gandais gandeliais. Vieną darbštuolį pagavo Elektrėnuose. Žmogelis tiek pervargęs, kad net bijoti jėgų neturi. Kitas - jaunesnis ir stipresnis į korespondentės klausimą: „Kiek jūs uždirbate?“, atsako paprastai, nuoširdžiai, be to, teisiškai tvarkingai: „Koks Jūsų reikalas?“ Tai darbdavio ir darbuotojo tarpusavio susitarimo, Mokesčių ar Darbo inspekcijos, pagaliau, žmonos reikalas. Ir viskas. Lįsti į svetimą kišenę, aptarinėti, tai daug ar mažai, nei padoru, nei mandagu. Kodėl nepaklausus slaugės: „Kiek jūs uždirbate?“ „Tūkstantį du šimtus į rankas“, - kukliai atsakytų toji. Na, ir kas nuo to pasikeis internautų gyvenime? Tiesiog neįdomi žinia. Beje, slaugutėms taip pat. Negi ministras turi nežemiškų galių ir sveikatos sektoriuje pakeis finansų sistemą, kuomet litas yra visai ne litas, mitinis balas, o gydymo kaina - amžinai su nuolaida.

Per mažas procentas medikų uždirba apie dešimt tūkstančių litų (komerciniai terbelninikai – kita kalba –J.B.). Viskas deklaruota, mokesčiai sumokėti, inspektoriai patenkinti. Niekur neskaičiau draudimo būti sėkmingam. Medikas, mokytojas ir kunigas neturi vaikščioti atbrizgusiomis kelnėmis ar sutana. Kitaip tarnystė nebus tikra auka, kurios iš jo reikalaujama. Pažemintam tai perdaug sunku.  
 

Išmokyti be klaidų rašyti net komentarus galima. Tačiau, iš kur imti pozityvumo, optimizmo, tikėjimo. Tiek daug negatyvo, tad liko tik reklamos. Jos gydo veltui.   

„Ėda rėmuo - kam kankintis?“, „Paleido vidurius? Įveik viduriavimą!“, arba, pagal poreikį, atvirkščiai ir išdidžiai: „Mano patikimas sprendimas nuo vidurių užkietėjimo“.

Visais laikais inteligentija - mokytoja, auklėtoja ir kūrėja - sugebėdavo išlaviruoti tarp ideologijų ir bukumui atsikirsti sąmoningu maištingumu. Tai turi savo kainą. Be abejo, ir materialią, apskaičiuojamą, didelę. Jeigu žmogus nekraus vidinių akumuliatorių mokslu, menu, pažinimu, niekam nieko ir nekainuos. Pašalpinių filosofijos pasekėjų pilna - vadžia gera, jeigu duoda už nieką, ir ypač prieš rinkimus žada dar pridėti. Už nieką niekiniai pinigai. Tai kartais siutina, todėl ir šioj pusėj nepatenkintų daug.
 

Beje, visai nesunku pastarųjų nuomonę pakeisti. Ypač mylimi kovotojai. Šiandieną ant bangos politikai, savo sėkmingos karjeros skrydį pradėję planinėje ekonomikoje su gerai išlaikytais marksizmo leninizmo egzaminais. Žinia, kuo blogesnė atmintis, tuo švaresnė sąžinė, todėl tautos numylėtinių kova bekompromisė ir nuoširdi. Reitingai kyla, liaudis palaiko - ko gręžiotis į nesuprantančiuosius?

Prieš penkiasdešimt trejus metus Kremliuje kosmonautą Jurijų Gagariną pasitikęs komunistų partijos sekretorius Nikita Chruščiovas pasakė iškilmingą tostą: „Už pirmąjį žmogų, kuris pakilo į kosmosą ir nusileido ten, kur jam buvo įsakyta.“ 

Svarbiausia - įsakyti. 

Įsakyti būti talentingam - absurdas. Talentas duodamas iš aukščiau, beje, ir tam, kad atvestų į protą valstybės ūkininkus bei politikus.