Be to, ministerijoje praleistas laikas nenueis veltui. Socialdemokratų partijos veteranas nori ir toliau gilintis į sveikatos problemas. Tik horizontai jau bus kiti. Be abejo, siekti posto padėjo stabiliai aukšti retingai, kurie aiškiau nei bet kas rodė, jog šito ministro taip lengvai nepastumsi. Nebent pakelsi. Iki šiol buvę ministrai lentelėse neužlipdavo aukščiau „plintuso“.
 
V.P.Andriukaičiui padėjo didžiulis noras klausytis ir kalbėtis su pacientais, kartu su jais stebėtis bei piktintis negerais dalykais, juos ne neigti, bet dar ir užaštrinti, pagrįsti skaičiais ir lentelėmis, kartu rengti dokumentus, kurių nebuvimas, giliu ministro įsitikinimu, ir suvėlė sistemą taip, kad esame toli nuo Europos ir kitų įsivysčiusių šalių rodiklių. Be to, buvo svarbūs moralės klausimai. Čia jau užvirė kovos. Nuo Mokesčių inspekcijos parodomųjų reidų iki agitacinių lipdukų ant durų.
Paskutinis raštas, kurį įteikė premjerui, prezidentei, Seimo pirmininkei, - apie tai, kad pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą esama padėtis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Kaltininkas taip pat rastas - nuoseklios demografinės, rizikos veiksnių mažinimo politikos nebuvimas.
 
Taigi, kas ten Europoje kitaip negu Lietuvoje? Jeigu dar toliau - Amerikoje. Kodėl ten su nacionaliniu saugumu bent jau sveikatos sistemoje viskas gerai? Juk Vakaruose niekas nereikalauja, o pacientas žino, kad gydytojas tikrai su juo negaiš laiko širdingiems pokalbiams, jis net neprivalo šypsotis, juolab klausytis internetinių „gydymo“ versijų. Daktaras kalba tik tiek, kiek jam reikia darbui. Be to ligomis, kurios pas mus operuojamos, jo net nesudominsi. Pavyzdžiui, aptikęs akmenų tulžies pūslėje, ramiai pasakys, kad jų galima rasti kas dešimtam. Užsienyje „tylinčių“ akmenų neliečia, nes jie pradeda judėti kokiai dešimčiai procentų pacientų. Tas pats ir su prostatos vėžiu, kurį galima gana dažnai aptikti sulaukusiems garbingo amžiaus vyrams. Naujausi medicinos tyrimai parodė, kad jeigu neoperuosi, pusei pacientų jis toliau nesiformuoja, todėl senukas išgyvena iki 80-90 metų ir miršta dėl visai kitų priežasčių. Vakaruose apie tai perspėja, o žmogus pats sprendžia, ką jam daryti. Tokia operacija dažnai - faktinė kastracija.
 
Ten irgi stengiamasi taupyti. Žinia, sergantis žmogus - didžiulės išlaidos ne tik jo šeimai, bet ir valstybei. Taigi reikia pagauti ligą dar jai neprisėlinus. Vakaruose supranta, kad net pačioje ligos pradžioje, jau prireikus intensyvaus gydymo, paciento šansai gyventi ilgą ir visavertį gyvenimą labai sumažėja. Turim kelias prevencijos programas, tačiau to tikrai neužtenka. Taigi reikėtų ne tik mažinti rizikos veiksnius, visus skatinti sportuoti bei sveikai maitintis. Praleista grandis - apgailėtina diagnostika - kerta ir per sveikatą, ir per finansus. Apverktini rodikliai ir ligų gausa susijusi su didžiuliu žmonių neišprusimu. Paklausa gimdo poreikį - elementarūs ekonomikos dėsniai veikia ir čia. Pacientas, prisiskaitęs internetų, tiki stebuklingais vaistais, mitais. Apie savo ligą dažnai žino daug geriau negu gydytojas. Reikalauja brangių procedūrų, totalaus gydymo, ieško būdų, kaip įsigyti preparatų, kad ir su neįrodytu veiksmingumu, bet už tai naujausios kartos ir dar labai brangių.
 
Visi įsitikinę, kad Lietuvoje medicinos lygis labai geras, tereikia tik šiek tiek pataisyti struktūras ir bus viskas. Ne, esame ganėtinai atsilikę, ir nereikia turėti iliuzijų, kad visus išgydys pati geriausia aparatūra ar mūsuose geriausia laikoma ligoninė. Kuri geriausia? Bent jau iki šiol žmonėms didžiausias vertės matas - VIP arba valdžios žmonių skaičius vienoje ar kitoje gydymo įstaigoje.
Žinių kol kas labai trūksta. Dabar net brangių vaistų gamintojams atstovaujanti įmonė pareiškė, kad geriau rems sveikatinimo akcijas-atrakcijas nei gydytojų konferencijas ar informacinius straipsnius apie mediciną. Tiesiog šventi gamintojai, galėtų pasikrapštyti nugaras, ar sparnai nesikala? O gal seni klientai jau prijaukinti, taigi reikia pradėti dirbti su kita karta?
 
Juokinga, kol dar nesergi, bet jau žinai, kad penkiasdešimt procentų pelno farmacininkai bei medicina gauna iš žmonių, vyresnių nei 65 metai. „The Health Report“ prodiuseris ir programos vedėjas daktaras Normanas Svanas tai tik patvirtino: „Ligoninėje, kur mes studijuodami atlikome praktiką, vienas po kito atvykdavo pagyvenę žmonės. Pacientų būklė buvo tiesiog tragiška. Mus, studentus medikus, vyresnieji kolegos specialiai siųsdavo tuos senukus tirti, tačiau būdavome bejėgiai nustatyti diagnozę. Šių pacientų tragiškos būklės simptomatika nė kiek nepanašėjo į tai, kas buvo aprašyta mūsų vadovėliuose... Po kelių dienų žmonės, kurie ką tik taip baisiai jautėsi, palikdavo ligoninę, be to, visiškai normalios būsenos. Ligoninėje vykdavo vis tas pats procesas: pacientams nutraukdavo visus iki tol vartotus vaistus, ir čia pat skirdavo tik tuos, kurie, medikų nuomone, buvo patys reikalingiausi. Diagnozės, kuri studentams buvo neįkertama, priežastis buvo ta, kad tuos senukus nuodijo veikimas ir sąveika keturių, šešių ar net devynių preparatų, kuriuos jie kuo sąžiningiausiai gerdavo ir rydavo.“
Skirtumas tas, kad čia buvo Normano Svano jaunystė, o mūsų - šiandiena ir rytojus.