Deja, dabartinėje žiniasklaidos konjunktūroje tokie nereikalingi. Karštantys naivuoliai. Tekstą skaityti - išsilavinusiųjų prabanga. Portalai gi - kaip greitas maistas. Jis taip pat reikalingas bei gerbtinas. Tačiau niša kita - masėms. Kuo daugiau paspaudimų, tuo geresnis produktas. Politikos, juolab analitikos - maža dalis. Užtat bilevičiūčių fotosesijos - genialumo ir reitingų viršūnė. Ten žaidžia antraštės, fiziologija ir šiek tiek vulgarios psichologijos.
 
Tiems, kas nori geresnių rinkimų rezultatų arba pigių prekių pirkėjų - auksinė terpė. Nesakau, kad ten nedirba profesionalai – oho, ir dar kokie! Skirtumas tik tas, kad „Lietuvos sveikata“ žino kiekvieno savo skaitytojo domėjimosi lauką, taigi ten ir ganosi, visą kitą informaciją lengva širdimi atiduodama bei dalindamasi.
 
Antras faktas. Devynerius metus buvusio nuostolingo portalo direktorius, skandalingai atleidęs patyrusį žurnalistikos vilką, nei iš šio, nei iš to eilinį kartą pareiškia, kad popierinė spauda miršta. Tai tas pats, kaip prie dirbtinio kvėpavimo, kitų gyvybinių funkcijų palaikymo aparato prijungtas nelaimėlis šventai tikėtų, kad jis sveikesnis už tuos, kurie ramiai vaikšto gatve. Netgi daug ramiau nei prieš dešimtmetį?
 
Trečias faktas. Paskutinis. Todėl naivus ir nuoširdus. Kalba viešoje erdvėje, ypač spaudoje turi būti taisyklinga, prabangi, todėl nevarginanti išprususio skaitytojo. Atvirkščiai, teikianti pojūtį, jog ne veltui trynei mokyklos suolą, lankei būrelius, mokeisi aukštojoje, siekei karjeros, todėl užimi padėtį visuomenėje. Savaitraštis „Lietuvos sveikata“ negali leisti sau vienos prabangos - būti nepelningas. Todėl jam nereikia ieškoti investuotojo ir groti pagal svetimą muziką. Uždirbk pats, o nepradirbk milijonus - tada mokyk, auklėk - visada atsiras norinčių paklausyti sėkmės istorijų. Nors jos - tik iliuzija, nes kiekviena kitokia ir formulės, kaip gintis nuo bankroto, dar neišrasta.

Vakarų valstybių patirtis rodo ką kita - geriausiai išsilaiko savaitraščiai, turintys portalus. Du viename. Turime populiarų www.lsveikata.lt, kuris, beje, taip pat nėra nuostolingas. Bent jau kaimyninėje Lenkijoje tai ne tik pasiteisino, bet ir pranoko lūkesčius. Savaitraštį žmonės skaito septynias dienas, o jo profesijos ar pomėgių naujienas pateikiame kiekvieną dieną. Ar bereikia geriau? Tačiau popierinis laikraštis - itin brangus malonumas. Todėl jų skaičius ir tiražai mažėja. Kaip senelis Čarlzas Darvinas pasakytų - natūrali atranka. Išlieka stipriausi.
 
Sveikatos temų viešinimo poreikis didelis. Tai - redakcijos kasdienybė. Mūsų seniai nestebina, kai valdininkė išpučia akis ir žandus taip bandydama parodyti, koks įdomus jos pasisakymas, paskui baksteli pirštu į lubas ir bando už gryną pinigą parduoti svajonę - žiniasklaidos bitės gyvos kalbų nektarais. Juk tai taip įdomu. Žurnalistams, be abejo, rašyti, skaitytojams bei žiūrovams pamatyti. O apie valstybės prievolę viešinti ir informuoti - jau kita, gan ilga kalba. Visai nespalvinga ir nuobodi.
 
Taigi Lietuvai patyrusių nebereikia. Jie tiesiog seni. Nesupranta pokyčių. Pirmoji varpais sumušė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Traktoriumi nudardėjo rotacijos. Svaiginanti liberalų rinkiminė pergalė patvirtino - nauji veidai valdo... Kitos partijos suskubo ieškoti kandidatų tarp tų, kuriems dar gyvi prisiminimai, kaip skauda nudrėkstus spuogus, kai pirmą kartą nusiskuti barzdą. Čia politika. Mados keičiasi.
 
Verslas gi mėgsta tylą ir susitikimus jaukesnėje nei televizijos studija aplinkoje. Vis dėlto šiandien žiniasklaida sproginėja. Tai nėra gerai. Nors balsuos euru skaitytojas, užsakovas, prenumeratorius.  
Politikai ir valdžia pluša, kad apkrautų žurnalistus darbu. Matyt, po kelionių į Kazachstaną šie negali pamiršti Rytų patarlės: „uždėk ant asilo per mažai svorio - jis kaipmat išsities ilsėtis“.
 
Prasidėjusi Seimo pavasarinė sesija nuo pat pirmųjų dienų kepa temas kaip karštas bandeles. Vėl ginčysis, ar embrionas žmogus, ar tik viso labo ląstelė. Tai vyksta ne vienerius metus, diskusijoje labiausiai suinteresuoti - pensininkai ir kunigai. Darbingiesiems labiau rūpi alkoholio reklamos suvaržymo įstatymas. Ne juokai - kuriamas iš verslo uždirbtų pinigų fondas, pavaldus Sveikatos apsaugos ministerijai. Kadangi kvepia dešimtimis milijonų eurų, suinteresuotų blaivininkų armija išsyk patrigubėjo.
 
Ministrė socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė, kaip tam anekdote, dar kartą bandys Sveikatos apsaugos ministerijos pastate perstumdyti baldus - imasi institucijos struktūros pertvarkos. Gydymo įstaigos reikalauja nedelsiant politikų pažadus, kuriuos jos turi įgyvendinti, padengti pinigais.
 
Vienam šiose temose bus svarbu tai, kas kitam galbūt visai nereikšminga detalė. Tokia jau ta žiniasklaida - gyvenimo veidrodis. Gaila, kad kuo toliau, tuo dulkinesnis. O nuvalyti nėra kam. Kas norėtų - nemoka, kas moka, žiūrėk, jau nebemato prasmės rankų teptis.