Po Vytenio Povilo Andriukaičio pasakėme viso gero vokelio, kuris atrodė kaip aiškiai ministrės pirštui per mažas gelbėjimo ratas, savininkei Rimantei Šalaševičiūtei, o jau rudenį į kapus lydėjome energingąjį Jurą Poželą. Rinkimai - ir jau turime iki tol politikoje nesireiškusį profesorių Aurelijų Verygą. Valdininkams nuo kaklų sukiojimo susiformavimo nuolatinis galvos svaigimas, kuris pasireiškia dėmesio koncentracijos stoka ir užmaršumu.
 
Pirmieji naujosios sveikatos politikos strategų darbai priminė visuomeninių organizacijų keliamą šurmulį. Jie, taip aktyviai dalyvavę rinkimuose ir pagaliau laimėję, nori visko ir iškart. Blaivybės lozungai, siūlomi sprendimai labiau pasikausčiusių kolegų buvo įvilkti į europines direktyvas, kurios visiškai suprantamos išsivysčiusiose šalyse.
 
Norvegijoje seniai nestebina specializuotos parduotuvės, Prancūzijoje ir kitur prekybos centruose nenusipirksi cigarečių. Vien drausdami ir akciziniais kūlversčiais nepasieksime išsivysčiusių šalių lygio, nes tuo pat metu reikia vertinti ir kitus ten įprastus parametrus. Pavyzdžiui, žmonių požiūrį į labdarą. Kaip jie reaguoja į informaciją apie gerus darbus, savanorystę, kiek visuomenė joje dalyvauja.
 

Kol kas mūsų žiūrovų perkamiausios nelaimių, bjaurasties ir patyčių laidos. Net verslininkų aukos mainomos už ligų, visiškos desperacijos, negebėjimo išgyventi ir ašarų parodymą. Kas smarkiau sugraudins, tas daugiau laimės. Net maltiečių sriuba - akcija elitui, kuris pasipuošęs gražiomis prijuostėmis, kartą per metus pozuoja kameroms. Kur paprastos namų šeimininkės? Nėra, nes su savo puodais jaustųsi ganai kvailai.

 
Nauja mada - ant kvietimo į kokį organizuojamą vakarą užrašoma gana įspūdinga suma, kurią turėsi paaukoti, jei nori ateiti ir pabūti šalia įtakingų, naudingų tavo verslui žmonių.
 
Beje, sisteminės partijos naujokus „valstiečius“ priėmė taip pat ne vakarietiškai. Bando kiekviename žingsnyje menkinti, o patys pešasi, tarsi būtų Ukrainos Dūmos ultrapatriotai. Per ilgai deklaruotas socialdemokratų stabilumas, konservatorių atsijauninimas pasirodė nieko verti, vos tik rinkėjas nusprendė ponus pamokyti. Ketvirtoji valdžia, išmokusi išgyventi bet kokiomis sąlygomis, prisitaikė prie duondavių - pultelių spaudinėtojų - poreikių. Tad ko kito tikėtis? 
 
Vilties teikia profesionalų Vyriausybė, kurią šimtą dienų stebėsime ir, kiek tai bus įmanoma, nekritikuosime. Pirma gera žinia - Sveikatos apsaugos ministerija ir toliau rūpinsis gydymu, nors tai labai nepatiks kepeniams. Teks susitaikyti, kad nei sveikas gyvenimo būdas, nei absoliuti blaivybė neapsaugos nuo susitikimo su gydytoju.
 
Todėl yra daug svarbių darbų, kuriuos reikia naujai ministerijos vadovybei nuveikti. Pirmiausia, jeigu norime sparčiai lygiuotis į išsivysčiusias šalis - atidaryti visai kitokio šeimos gydytojo kabineto duris.
Reikia suteikti specialybei išskirtinį prestižą. Nustoti nuolat kalbėti apie eiles ir šeimos gydytojų nuovargį. Medikai su tuo susiduria visur.
 
Šeimos gydytojui pirmiausia reikia suteikti galimybę vadovauti orkestrui, kuris, kad ir virtualiai, turėtų galimybę pasodinti už vieno stalo pačius reikalingiausius specialistus, nesvarbu, kokioje ligoninėje jie dirbtų. Jis turėtų būti aukščiausios kvalifikacijos diagnostikos meistras, nes jo pareiga pacientui siūlyti efektyvų, kokybišką ir, aišku, racionalų gydymą.
 
Stebėti jį, o paskui prižiūrėti, kad gydymas būtų tęsiamas taip pat kokybiškai. Tuomet galima išvengti daugelio (tiesa, ne visų) klaidų. O įstatymai turi ginti abu - pacientą ir mediką. Tam, kad pastarasis galėtų dirbti ir nebijotų sprendimų. Šiuolaikinėje medicinoje karalienė - diagnostika. Ją valdyti pirmiausia turi šeimos gydytojas. Tada žmonės negulės ligoninėse, kad atliktų tyrimus, juos bus galima padaryti ambulatoriškai. Valstybinė ligonių kasa čia turi pamiršti kvotas ir jau atgyvenusį mąstymą, kad ligoninė - kuo nors vertingesnė.

Pacientai greitai suvokia, iš kur pučia vėjai. Jie net nesivargina eiti į pirminės sveikatos priežiūros centrus, vietoj to užguldami ligoninių priimamuosius. Ar ten tikrai geriau diagnozuos, ištirs anamnezę, turės laiko pasidomėti giminės istorija - klausimas. Ypač, kai srautai – milžiniški, karščiuojantys, spaudimo kankinami ir šiaip dejuojantieji susilieja į bendrą masę.

 
Tiesa, riebiais nuo draugysčių su Seimo nariais laikais, rajonuose pripirkta įvairios brangiausios įrangos, apie kurios panaudojimo efektyvumą kalbama per mažai. Vargas, kai tie aparatai menkai naudojami. Pardavėjai ir įtakingi pirkėjai „užmiršo“, kad mokyti jais naudotis – taip pat procesas. Paruošti kvalifikuotą gydytoją techniką prireikia mažiausiai penkerių metų. Jeigu politikai tuos išmelžtus mokesčių mokėtojų pinigus būtų investavę į pirminę priežiūrą...
 
Ne, ne taip. Visi, kurie melžė kiekvienas savo skūrai, tai yra rajonui, būtų įrašę biudžete eilutę, kuri pučiamą šeimos gydytojo prioritetą paverstų tikru. Su normaliais tikslais, užtikrintu finansavimu, tarptautinio lygio kvalifikacijos kėlimu.
Beje, tam reikia, kad Vyriausybė nesubyrėtų nei iki pirmų bulvių, nei iki kitų metų. Kitaip vėl teks krapštyti galvą, stengiantis atsiminti eilinio pasikeitusio ministro darbus.