Dažnas palydovas – alkoholis
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Psichiatrijos klinikos gydytoja Aida Kunigėlienė ką tik apsigynė disertaciją, kurioje nagrinėja medicininį mėginimo žudytis aspektą. Kokias šiandienos tendencijas įžvelgia gydytoja psichiatrė? Ar atsivėrimas specialistui padėtų sumažinti savižudybių skaičių Lietuvoje? „Kalbant apie savižudybių skaičiaus mažinimą, reikėtų pirmiausiai įvardinti priežastis. O priežasčių - labai daug ir skirtingų. Pavyzdžiui, nagrinėjant savižudybių priežastis tose šalyse, kuriose yra didžiausi savižudybių skaičiai, atsispindi skirtingos tendencijos. Tarkime, dideli savižudybių skaičiai Rusijoje, Lietuvoje, Grenlandijoje vis dėl to siejami su labai gausiu alkoholio vartojimu. Pietų Korėjoje, kur savižudybių skaičiai taip pat labai dideli, ypač tarp pagyvenusių žmonių, šis reiškinys sietinas su tam tikru socialiniu fenomenu senatvėje. Savižudybių skaičiaus mažinimas yra procesas, kurį apima pirminė, antrinė bei tretinė prevencija. Pirminė prevencija prasideda jau vaikystėje, kuomet vaikams turi būti skiepijamas pasitikėjimas savimi bei kitais, moralinių įgūdžių įdiegimas ir panašiai. Tai vyksta šeimoje bei mokykloje. Ir tik antrinėje, tretinėje  prevencijoje „įsijungia“ specialistai“, - sako gydytoja psichiatrė A.Kunigėlienė.
Specialistės klausiu, ar pacientai tampa atviresni, labiau linkę dalytis savo išgyvenimais ir problemomis?
„Kadangi esu gydytoja psichiatrė, kasdieniame darbe dažniau susiduriu su pacientais, daugiau ar mažiau motyvuotais gauti psichiatrinę pagalbą. Kiekvienas atvejis labai skirtingas, vieni žmonės linkę atsiverti lengviau, kiti – sunkiau. Aišku, tikrai nėra reti atvejai, kuomet mėginęs žudytis pacientas yra labai uždaras, gynybiškas, nelinkęs atsiverti, nenori pagalbos. Tokiu atveju iškyla daug problemų, sprendžiant hospitalizavimo į psichiatrijos skyrių klausimą, nepažeidžiant paciento teisių, dėl grėsmės kartoti mėginimą žudytis“, - pasakoja gydytoja psichiatrė.
 
„Nusižudysiu“ negalima ignoruoti
Nors gydytoja psichiatre A.Kunigėlienė dirba nuo 2006 m., o mėginusių žudytis asmenų konsultavimas yra jos kasdienis darbas - kiekvienas atvejis iki šiol nepaprastai sukrečia. „Pradedant kas rytine gydytojų penkiaminute, kuomet referuojant budėjusiems kolegoms sužinai, kad vien nakties metu dėl mėginimo žudytis pateko 3-4, o kai kada ir daugiau pacientų. Žinoma, yra tokių atvejų, kurie įstringa ilgam. Pavyzdžiui, kai Kalėdų naktį reikia hospitalizuoti mėginusį žudytis vaiką“, - liūdnais atvejais dalijasi Kauno klinikų gydytoja psichiatrė.
Kaip teigia A.Kunigėlienė, jeigu pastebite kokių nors psichikos sveikatos pokyčių artimųjų elgesyje – savižudybės rizika didėja: „Vieni yra atviresni, pasako, kad gyvenimas tapo nemielas, sunku susikaupti, krito darbingumas, sutriko miegas, dingo interesai, kiti gi apskritai vengia bendravimo, tampa izoliuoti, neatsiliepia į artimųjų skambučius, vengia glaudesnio kontakto, lyg susikuria savo pasaulį. Norėčiau akcentuoti, kad bet koks mėginimo žudytis veiksmas yra labai didelė rizika nusižudyti. Pavyzdžiui, jei įtariate, kad žmogus buvo pavartojęs per didelę vaistų dozę arba buvo užsidėjęs virvę ant kaklo, nedelsiant reikia kreiptis į psichiatrus“.
O ką jau kalbėti apie tai, jeigu artimasis nuolat užsimena apie savižudybę.
„Negalima ignoruoti, jei žmogus sako: nusižudysiu. Pagalbos jam jau reikia. Mokslinėje literatūroje pateikiama, kad netgi ir manipuliacijos, grasinimai savižudišku elgesiu neretai baigiasi savižudybe. Bet kokiu atveju tokį dalyką turi vertinti specialistas“, - atsako A.Kunigėlienė.
 
Psichologai – normalus dalykas
Lietuvos psichologų sąjungos valdybos nario dr. Viktoro Keturakio teigimu, visuomenės poreikis kreiptis į psichologus didėja. „Man atrodo, labiau tapo priimtina arba daugiau žmonių traktuoja, kad normalu kreiptis pagalbos į psichologą.
Mažėja vadinama stigma, kad, jeigu turėdamas problemą, kreipiesi į psichologą, esi psichas. Taip manančių mažėja. Daug daugiau žmonių tai traktuoja, kaip normalų veiksmą“, - pastebėjimais dalijasi V.Keturakis.
„Praėjusiais metais turėjome ženklų savižudybių pakilimą, šiais metais mes turime, palyginus su praėjusiais metais, ženklų kritimą. Ir aš suvedu į tai, kad praėjusiais metais tokį savižudybių pakilimą sukėlė žymaus žmogaus išėjimas... Tačiau mintis, kad vien tik psichologais įveiksime savižudybes - ne visiškai teisinga.
Jeigu įvyksta skaudus įvykis, kaip pakankamai žymaus žmogaus savižudybė, mes tai labai išgarbiname. Net prisimenant tuos senesnius laikus, bažnyčia labai aiškiai yra pasakiusi: šito daryti negalima ir tai yra nusikaltimas. Tačiau vis tiek atsiranda kunigų, kurie tai įvertina, kaip paprasčiausią klaidą. Toks atlaidumas sukelia panašių atvejų pakilimą“, - apgailestauja sveikatos apsaugos viceministras Erikas Mačiūnas.
Anot jo, nemažai daroma, kad savižudybių skaičius Lietuvoje būtų sumažintas.
Sveikatos apsaugos ministras šių metų kovo 28 d. patvirtino Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo ir savižudybių prevencijos veiksmų planą. Reikėtų paminėti, kad Valstybiniame psichikos sveikatos centre nuo spalio 1 d. pradės veikti Savižudybių prevencijos biuras.
„Yra daug priemonių, kurias valstybė bando panaudoti, įdiegti. Bet aš manau, kad nėra vienos panacėjos, kuri išspręstų savižudybių problemą“, - įsitikinęs viceministras.

---

  Tarp kitko
Apie gręsiantį savižudybės pavojų galima įtarti, jei žmogus: 
kalba arba juokauja apie savižudybę;
perdėtai domisi mirties ar savižudybės temomis;
rodo atsisveikinimo ženklus (pvz.: grąžina gautas dovanas, skolintus daiktus ir pan.);
staiga susidomi testamentais ir gyvybės draudimais;
ima be saiko gerti alkoholį arba vartoti narkotikus;
staiga pasikeičia, pradeda kitaip elgtis savo aplinkoje, nepagrįstai rizikuoja;
nebegali susikaupti, pasidaro dirglus ir agresyvus;
netenka intereso įprastinei veiklai; 
atitolsta nuo draugų ir šeimos; 
atsiranda ryškūs nuotaikos svyravimai, netikėti emocijų protrūkiai, depresiškumas;v 
sutrinka miegas, apetitas; 
žmogus neigiamai vertina save.

Mini interviu
Daugiau nei prieš šešerius metus Dalia Kernagienė išgyveno skaudžią vyro netektį. Maestro Vytautas Kernagis mirė nuo sunkios onkologinės ligos. Poniai Daliai buvo labai sunku susitaikyti su netektimi.
 
- Ar po vyro mirties ieškojote psichologinės pagalbos?
- Pas psichiatrą nėjau, nes man truputuką baisokai skamba. Atrodo, negi aš toks ligonis, kad savarankiškai neįveiksiu psichologinių problemų. Bet aš ėjau pas gydytojus ir kurį laiką gėriau antidepresantus. Buvo labai sunki padėtis. Mane labai veikė stresas. Kažkuriuo metu nemiegojau tris paras. Tada jau ieškojau pagalbos.
Žodžiu, aš galvoju, kad psichologų pagalba reikalinga, bet daug kas priklauso nuo pačio žmogaus. Juk kažkam labai patinka eiti, išsilieti, išsisakyti, o kiti tiesiog turi kokią nors veiklą, turi artimų draugų, su kuriais gali apie tai pasikalbėti.
- Vis dėl to ne kiekvienas žmogus ryžtųsi eiti pas psichologą, juo labiau apie tai prisipažinti visuomenei... Ką daryti tokiu atveju?
- Aš galvoju, kad žmogus pats sau gali būti psichologas. Man atrodo, bet kuris artimas žmogus gali pabūti psichologas, nes pats žmogus sprendžia savo problemas. Psichologas tik nukreipia, užduoda klausimą, jis neišsprendžia problemos. Tu sprendi pats.