- Per jubiliejų aktoriai skaičiuoja vaidmenis, dainininkai - dainas ar išleistas kompaktines plokšteles. Ką skaičiuoja gydytojai?
- Pacientus. (Juokiasi.) Mes irgi esame savotiški menininkai. Aišku, mūsų sprendimai turi būti labai tikslūs, aiškūs, teisingi. Be to, medicina yra tokia sritis, kur turi nuolat mokytis, vyksta nuolatinis naujų metodų įsisavinimas. Negali sakyti, kad mokomės „ant pacientų“, bet stengiamės daryti taip, kad kiekviena naujausia metodika būtų pasiekiama Lietuvos žmogui. Džiaugiamės, kai turime labai gerą rezultatą.
 
- Pakalbėkime apie jūsų sritį – būtent storosios žarnos vėžį. Kokia dabartinė situacija – šis vėžys yra suvaldomas? 
- Deja, per paskutiniuosius kelerius metus turime gana didelį sergančiųjų skaičių. Pagal dažnį šis vėžys stabiliai yra „prizininkų“ gretose. Jis praktiškai užima trečią vietą tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Norėtųsi, kad sergamumo kreivė pradėtų mažėti. Turint omenyje mūsų demografinę situaciją, kiek yra išvažiavusių darbingo amžiaus žmonių, sergančiųjų skaičius išlieka panašus. Tai yra vyresnių žmonių liga. Dėl to patikros programa yra skirta į šeštą, septintą dešimtį įkopusiems žmonėms, nes statistika byloja, kad būtent šiose amžiaus grupėse sergančiųjų storosios žarnos vėžiu yra daugiausia.
 
- Galbūt nemažėjančiam sergamumui įtakos turi ir tai, kad pacientai ilgai slepia ligos požymius, gėdydamiesi kalbėti apie nerimą keliančius, tarkime, tuštinimosi įpročius?
- Mes stengiamės rasti bendrą kalbą su pacientais. Kaip aš sakau, yra menas kalbėtis su pacientu ir iš jo gauti maksimalią informaciją. Jis ne tai, kad gėdijasi kalbėti, bet pakitę įpročiai jam neatrodo reikšmingi. Tuo tarpu gydytojui tai duotų labai daug informacijos.
Visą laiką akcentuoju, kad storosios žarnos vėžys - viena palankiausių vėžio formų keliomis prasmėmis. Jo eiga - lėta, vadinasi, ilgą laiką turime ikivėžinį susirgimą, kuris praktiškai yra be simptomų. Tam, kad juos atskleistume, Lietuvoje turime puikią patikros programą. Pirmieji jos rezultatai rodo, kad išaiškinome labai daug ikivėžinių susirgimų, kurie išoperuojami be pjūvio: endoskopijos metu pašalinamas gerybinis polipas. Ikivėžinių susirgimų gydymas arba ankstyvųjų vėžio stadijų gydymas duoda puikių rezultatų: penkerių metų išgyvenamumas, kalbant apie pirmos stadijos storosios žarnos vėžį, siekia per 90 procentų. Žmogus yra pagydomas visiškai. Tikiu, kad po dešimties metų mums darbo sumažės. Tai rodo kitų šalių, kurios daug metų yra įsidiegusios tokias patikros programas, patirtis. Iš vienos pusės turime klastingą ligą, kuri gana ilgai būna slapta, bet iš kitos pusės turime pakankamai daug priemonių aptikti ją ir pagydyti, minimaliai traumuojant patį ligonį.
Panaši tendencija išlieka daugelyje išsivysčiusių šalių, nes storosios žarnos vėžys yra išsivysčiusių šalių liga. Sakykime, Afrikoje, Pietų Amerikoje storosios žarnos vėžiu sergama ženkliai mažiau.
 
- Kokios pagrindinės priežastys, lemiančios šią vėžio formą?
- Pagrindinis dalykas yra mityba. Bet tai nėra pagrįsta patikimais įrodymais. Sakykime, žmonių grupėje, kuri mažiau vartoja gyvulinės kilmės riebalų, sergančiųjų storosios žarnos vėžiu skaičius yra mažesnis. Kodėl Afrikoje mažiau serga žmonių? Nes jų meniu pagrindas - augalinės kilmės produktai, o pas mus vyrauja gyvulinės kilmės produktai. Į ląstelieną mes dažnai numojame ranka. O ji svarbi tuo, kad suriša kenksmingus žarnyne susidarančius junginius, pagerina peristaltiką, todėl toksinai trumpiau kontaktuoja su storosios žarnos sienele. Tai viena pagrindinių teorijų, kodėl tų sergančių pas mus yra daugiau.
Epidemiologijos studijos taip pat nustatė: žmonės, kurie daugiau vartoja laktobacilų turinčių preparatų, storosios žarnos vėžiu serga mažiau. Šiuo metu Anglijoje stebimi pacientai, kurie ilgą laiką vartojo aspiriną po šimtą miligramų dėl kardiologinių problemų. Pasirodo, daugiau nei dešimt metų vartojant šį preparatą, atrodytų, visiškai nekaltą ir skirtą kitiems dalykams, sergamumas storosios žarnos vėžiu yra mažesnis.
 
- Sakykite, ar paveldimumas turi įtakos?
- Jauni žmonės dažniau serga viena retesnių storosios žarnos vėžio formų, vadinamuoju paveldimu vėžiu. Bet vėlgi – paveldimas vėžys sudaro iki 10 procentų visų storosios žarnos vėžių.
 
- Kokie yra storosios žarnos vėžio pirmieji signalai? Su kokiomis ligomis jis gali būti painiojamas?
- Storosios žarnos vėžio pirmieji simptomai yra ganėtinai nežymūs. Tarkime, nei iš šio, nei iš to pradeda keistis tuštinimasis. Kraujo pastebėjimas irgi yra vienas požymių. Vyrai dažniausiai išsigąsta kraujo ir atbėga. Kartais užtenka labai nesudėtingo tyrimo, kad galėtume pasakyti: ponuli, čia tau ne vėžys, o paprasčiausias hemorojus, paskirsime gydymą ir viskas bus gerai. Tai gali būti pačios paprasčiausios ligos, sukeliančios kraujavimą. Kitas dalykas – pakitimus labai mėgstama nurašyti dirgliosios žarnos simptomams. Rizikos grupės pacientams tokius dalykus reikėtų vertinti labai atsargiai, kad nepražiopsotume ligos.
 
- Koks gydymas šios ligos atveju lemia didžiausią sėkmę?
- Iš esmės pagrindinis ginklas gydant storosios žarnos vėžį yra chirurgo skalpelis. Tai ir lemia didžiausią sėkmę. Iki šiol tarp profesionalų aktyviai diskutuojama, koks metodas yra geresnis - atvira operacija ar laparoskopinė. Ankstyvojoje vėžio stadijoje pastarasis būdas yra pakankamai geras ir saugus. Bet kada vėžys lokaliai išplitęs, be abejo, laparoskopinės chirurgijos galimybės, deja, yra ribotos. Kitas būdas – organą tausojančios operacijos. Galime pašalinti storosios žarnos pradinės stadijos vėžį, naudojant šiuolaikinę endoskopinę operacinę techniką per natūralią angą, vadinasi, be pjūvio. Tai yra didžiulis ginklas, nes žmogus išsaugo tokį svarbų organą, kaip tiesioji žarna. Joks kitas storosios žarnos segmentas nepakeis tiesiosios žarnos. Ji turi dvi unikalias funkcijas – sukaupti išmatas ir jas pašalinti. Ką mes ten dirbtinai bepadarytume, niekas to žmogui neatstos. Europoje dabar plačiai aptariamos šios endoskopinės, tiesiąją žarną išsaugančios operacijos, atliekama begalė studijų. Norima įrodyti didelę šio metodo svarbą gydant storosios žarnos vėžį.
 
Dosjė 
Gimė 1964 m. rugpjūčio 23 d.
1988 m. baigė Kauno medicinos institutą.
Nuo 1988 m. Kauno II klinikinės ligoninės gydytojas chirurgas.
Nuo 1998 m. Kauno medicinos universiteto klinikų (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų) abdominalinės chirurgijos gydytojas.
1994 m. suteiktas medicinos mokslų daktaro laipsnis.
Nuo 2001 m. Kauno medicinos (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų) universiteto Chirurgijos klinikos docentas, nuo 2007 m. – profesorius.
2005 m. baigė visuomenės sveikatos magistratūrą.
2007 – 2010 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų filialo Onkologijos ligoninės chirurgijos skyriaus vadovas.
Nuo 2010 m. – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Chirurgijos klinikos Koloproktologijos sektoriaus vadovas.