„Mus ragina panaikinti mirties bausmę. Tačiau prieš žmonių valią, kurios didžioji dauguma referendume pasisakė už jos išsaugojimą, jokia valstybė negali eiti“, aiškina Aliaksandras Lukašenka, prisidengdamas 1996 m. referendumo, po kurio Baltarusijoje jau išaugo nauja piliečių karta, kurios nuomonės niekas neklausė, rezultatais.
Myriop – už ypač sunkius nusikaltimus
Baltarusijos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis leidžia mirties bausme nuteisti asmenis, padariusius ypač sunkius nusikaltimus. Be to, mirties bausmė gali būti taikoma asmenims, kaltinamiems karine agresija, genocidu, masinio naikinimo ginklų gamyba ar terorizmu. Pagrindinė mirties bausmės forma Baltarusijoje yra sušaudymas.
Aukščiausias šalies pareigūnas – Baltarusijos Respublikos prezidentas – gali mirties bausme nuteistam asmeniui dovanoti gyvybę. Tačiau per daugiau nei ketvirtį amžiaus valdymo (kurio pastarieji metai pripažinti neteisėtais) A.Lukašenka dovanojo gyvybę tik vienam nuteistųjų – Baltarusijos diktatorius kažkada pats apie tai užsiminė, tačiau nėra tiksliai žinoma, kas yra šis laimingasis. Baltarusijos Nacionalinio susirinkimo Atstovų teisei ir teisiniams klausimams rūmų Nuolatinės komisijos pirmininkas Nikolaj Samosejko teigė, kad tai įvyko 1999 m. Sušaudymas grėsė vieno kolūkio zootechnikui, pavydo priepuolio metu nužudžiusiam pirmininką. Mirties bausmę jam pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos.
Naujausiais žmonių teisių gynėjų duomenimis, kurie rėmėsi nuteistųjų šeimų žodžiais, 2021 m. balandžio mėnesį pasigailėta dar dviejų nuteistųjų mirties bausme – brolių Ilja Kostseu ir Stanislau Kostseu, nužudžiusių buvusią mokytoją ir padegusių jos namą.
Nuo 1991-ųjų, šalies nepriklausomybės įgijimo, žmogaus teisių aktyvistų teigimu, Baltarusijoje jau gali būti įvykdyta daugiau nei 400 mirties nuosprendžių. Vidutiniškai po 13 per metus, t.y. kone kas mėnesį.
Kaip tai vyksta?
Mirties bausmės tema Baltarusijoje apsupta tankia paslapties skraiste. Egzekucijų statistika prieinama tik iš dalies, tik žmogaus teisių gynėjų ir žurnalistų pastangomis. Jų, o taip pat žmogaus teisių gynimo centro „Viasna“ (neseniai Baltarusijos diktatoriaus paliepimu pripažinto neteisėtu) pateikti duomenys leidžia susidaryti šiokį tokį įspūdį apie tai, kaip tai vyksta paskutiniojoje Europos diktatūroje.
Nuteistieji mirti kalinami Minsko tardymo izoliatoriuje Nr. 1 (Piščalovskio pilis) Volodarskio gatvėje. Kiek nuteistasis lauks egzekucijos, įstatymu nenumatyta, tačiau paprastai tai užtrunka nuo 3 mėnesių iki metų. Tiksli bausmės įvykdymo data laikoma paslaptyje, įskaitant ir nuo paties nuteistojo myriop. Ji žinoma tik sušaudymo būrio vadui. Egzekucijos dieną nuteistasis surištomis už nugaros rankomis išvedamas pro požeminę galeriją, patikslinami jo asmens duomenys, perskaitomas prezidentinio atsisakymo dovanoti gyvybę aktas, jam užrišamos akys ir jis parklupdomas ant kelių. Mirties bausmė vykdoma vienu šūviu (kartais keliais) į pakaušį iš specialaus pistoleto PB-9.
Nepaisant fakto, kad viduryje Europos iš žmogaus vis dar jėga atimama gyvybė – fakto ne tik žiauraus, bet ir neefektyvaus kovos su nusikalstamumu bei nusikaltimų prevencijos aspektu, Baltarusijoje vykdomas mirties bausmes dar lydi daugybė šiurkščiausių žmogaus teisių pažeidimų. Centro „Viasna“ išleistoje knygoje „Mirties bausmė Baltarusijoje: (ne) teisėtas žudymas“ pateikiami faktai, liudijantys apie įtariamųjų teisės į sąžiningą teismą pažeidimą.
Jų parodymai dažnai išgaunami naudojant fizinius ir psichologinius kankinimus. Laukdami mirties bausmės nuteistieji patiria didžiulį psichologinį spaudimą nežinodami tolesnio likimo, negalėdami pabendrauti su artimaisiais, neturėdami galimybės pasinaudoti advokato paslaugomis. Jų susirašinėjimas priklauso nuo izoliatoriaus administracijos malonės, dažnai yra ribojamas. Į retus susitikimus su artimaisiais juos pristato žeminančiomis orumą sąlygomis.
Sušaudytų nuteistųjų šeimos apie egzekuciją neinformuojamos, jos negauna ir velionio kūno – sušaudyti kaliniai laidojami miesto kapinėse kartu su benamiais ir neatpažintais lavonais. Artimieji gauna tik sausą paštu atsiųstą sprendimo išrašą, kuris dažniausiai juos pasiekia jau egzekucijai įvykus.
Žiaurus sovietinis paveldas
Toje pat knygoje autoriai teigia, kad šiuolaikinė Baltarusijos Respublika yra daugelio represinių sovietinių taktikų paveldėtoja. Taip pat ji tęsia ir sovietinės mirties bausmės tradiciją. 1994 m. priimtoje nepriklausomos Baltarusijos Respublikos Konstitucijoje išliko mirties bausmė, numatyta „už ypač sunkius nusikaltimus“. Už tokią mirties bausmę numatančią 24 Konstitucijos straipsnio redakciją po ilgų debatų ir kelių balsavimų nubalsavo 243 deputatai – konstitucinė dauguma.
Liūdnai pagarsėjusio 1996 m. A. Lukašenkos inicijuoto referendumo metu, keičiant respubliką iš parlamentinės prezidentinės į prezidentinę, prieš mirties bausmės atšaukimą balsavo 80,44 proc. (4 972 535) Baltarusijos piliečių, o už jį – tik 17,93 proc. (1 108 226). Ir referendumo metu, ir po jo Aliaksandras Lukašenka ne sykį pasisakė esąs už mirties bausmę. Vėliau daugelis analitikų išsakė nuomonę, kad referendumo metu faktiškai vyko dviejų politinių jėgų – prezidento ir parlamento – priešprieša. Prezidentas tuomet turėjo stiprias pozicijas, o parlamentas buvo silpnas, tad piliečiai balsuodami palaikė tuos siūlymus, kuriuos pateikė charizmatišku daugelio laikytas lyderis.
Galiausiai Konstitucinis Teismas nusprendė, kad galutinis šio klausimo sprendimas priklauso aukščiausiam vyriausybės pareigūnui – Prezidentui – ir parlamentui. Kadangi neilgai trukus Baltarusijos Respublika nustojo būti parlamentine, Prezidentas, kurio rankose buvo sutelkta valdžia, vienasmeniškai nusprendė mirties bausmę palikti, neva tautos daugumos prašomas.
Atsisakyti neketina
Prieš dešimtmetį Jungtinių Tautų organizacijos Žmogaus teisių komitetas, remdamasis daugybe liudijimų ir skundų, nusprendė, kad mirties bausmės taikymas Baltarusijoje pažeidžia nuteistųjų ir jų artimųjų teises. Tačiau, nepaisant Komiteto atstovų protestų, Baltarusijos valdžios institucijos atlieka net tas mirties bausmes, skundai dėl kurių vis dar yra Komiteto nagrinėjami.
Pagal Baltarusijos įstatymus panaikinti mirties bausmę gali arba parlamentas, pakeisdamas įstatymus, arba pats prezidentas, pasirašydamas dekretą. Tačiau šiuo metu prezidento postą uzurpavęs Aliaksandras Lukašenka, ne kartą viešai pasisakęs esąs mirties bausmės šalininkas ir laikąs ją puikiu sulaikančiuoju veiksniu, to daryti neketina. „Mus ragina panaikinti mirties bausmę. Tačiau prieš žmonių valią, kurios didžioji dauguma referendume pasisakė už jos išsaugojimą, jokia valstybė negali eiti“, teigia jis, prisidengdamas 1996 m. referendumo, po kurio Baltarusijoje jau išaugo nauja piliečių karta, kurios nuomonės niekas neklausė, rezultatais.
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: