Atkurs XIII amžiaus garsovaizdį
Kuždesiai, tylūs balsai po katedros skliautais, vaikai, žaidžiantys prie esplanados, kaukšinčios arklių kanopos ant aštuonioliktojo amžiaus trinkelių, tolumoje besiderantys prekeiviai. Ar kada nors įsivaizdavote, kad tokie ir panašūs garsai buvo Paryžiaus Dievo Motinos katedros gyvybės dalis?
 
Garsovaizdžio archeologė Mylene Pardoen ėmėsi sunkaus darbo – atkurti garsus, kurie buvo girdėti Paryžiaus katedros viduje ir už jos ribų nuo pastatymo tryliktame amžiuje iki 2019-ųjų gaisro. Mylene save pristato kaip garso peizažų archeologę – šią profesiją sugalvojo po to, kai pradėjo svarstyti, kodėl muziejai dažnai nepaiso, nepasitelkia garso eksponatams pristatyti. Pastaruosius dešimt metų šalyje ji tyrinėjo paminklus ir statybvietes bei analizavo akustinę aplinką, kad padėtų atkurti garsus, leidžiančius keliauti laiku atgal.
 
Vienas didžiausių iki šiol jos vykdytų projektų – darbas atkuriant Dievo Motinos katedrą. Dėl sugriuvusio stogo ir apdegusių viršutinių sienų katedra prarado savo „balsą“: unikalų atgarsį, įvedantį beveik šventą lankytojų tylą. „Praeities istorijas pasakoju ne žodžiais, o garsais. Mano kūryboje yra naratyvinis aspektas, bet jis niekada nėra išgalvotas“, – pasakoja M.Pardoen.
 
Garsovaizdžio archeologė dirba kartu su akustikos tyrinėtojų ir garso inžinierių komanda. Jos grupės išvados padės architektams pasirinkti medžiagas ir metodus, tinkamiausius Dievo Motinos katedros rekonstrukcijai, kad ji „skambėtų“ taip, kaip anksčiau.


 
Garso archeologija archyvuose ir pilyse
Kad surastų tryliktam ir vėlesniems amžiams būdingus garsus, kurie galėjo būti Paryžiaus katedros gyvenimo dalis, mokslininkė gilinasi į istorinių archyvų gausą.
„Įsigilinu į viską, ką randu iš to laikotarpio, kuris mane domina. Tai gali būti paveikslai, skulptūros, literatūra, net administraciniai dokumentai, kad suprasčiau, kokie kasdieniai daiktai supo to meto žmones, taigi ir kokie garsai buvo girdėti. Pavyzdžiui, iš istorinių šaltinių žinome, kad XVIII amžiuje aplink katedrą buvo gyvūnų, tokių kaip šunys ir arkliai. Taigi, išeisiu ir įrašysiu tų gyvūnų garsus, atkursiu tą atmosferą“, – sako Mylene.
 
Šiuo metu Dievo Motinos katedra yra uždaryta visoms tyrimų grupėms, mat pirmiausia reikia galutinai pašalinti ten esantį šviną ir asbestą. Tad mokslininkė rado naują garso žaidimų aikštelę, esančią giliai šiaurės Burgundijos miškuose, Prancūzijoje. Ten ji rado garsų – daugiausia veikiančių įrankių kopijų – iš viduramžių. Ne bet kur, o pilyje.
 
Siauras vingiuotas kelias veda į Guédelon – vieną unikaliausių pasaulio pilių. Dar 1997 m. grupė prancūzų viduramžių entuziastų ir draugų vieną vakarą padaugino gėrimų vakarienės metu ir nusprendė patys pastatyti XIII amžiaus pilį nuo nulio, naudodami tik tuo laikotarpiu turėtus įrankius ir statybos metodus. Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų pilis vis dar statoma, bet jau tapo neįprastu archeologiniu eksperimentu, pritraukiančiu daugiau nei 300 tūkst. turistų per metus (iki pandemijos) ir daugybę akademikų, mokslininkų, įskaitant ir M.Pardoen.
 
„Čia darbuojasi daug amatininkų: kalvis kala, o akmens skaldytojai daužo smiltianį likusiam bokštui. Pilyje ir aplink ją skambantys garsai sukuria tam tikrą garsinį foną, savotišką muziką. Kai viskas dera, galite ją išgirsti. Atsiradus disonansui, galite išgirsti ir jį. Mylene padeda mums tiksliai nustatyti, ar gerbiame XIII amžiaus garsus“, – sako Maryline Martin, viena Guédelon įkūrėjų.
 
Pro garsovaizdžio archeologės ausis nepraslysta nė vienas garsas, nesvarbu, ar tai dailidė pjauna medieną, ar kepėjas minko tešlą. Šie įrašai turi keletą tikslų. Vienas jų, susijęs su Dievo Motinos katedra, yra įrašyti įvairių amatininkų, tokių kaip mūrininkai, kurie viduramžiais buvo katedros viduje ir aplink ją, darbus vietoje. Visa tai padės Mylene atkurti katedros tų laikų atmosferą. Vėliau šie įrašai bus įvesti į kompiuterinį modeliavimą, kurį sukūrė inžinierių komanda, kad kuo tikslesnes rekomendacijas pateiktų katedros rekonstruktoriams, architektams. Jeigu rekonstrukcijos metu pasirinktos medžiagos ir konstrukcijos netiks, jog gali pakeisti Notre-Dame būsimą akustiką. Netgi tokie pokyčiai kaip kilimo klojimas ar medžio, o ne metalo naudojimas skliautams gali smarkiai pakeisti katedros „balsą“.
 
Sieks garso paveldą įtraukti į UNESCO
Antrasis garsų archeologės tikslas – visus sugaudytus, įrašytus garsus priskirti nematerialiam Prancūzijos kultūros paveldui. UNESCO nematerialųjį kultūros paveldą laiko praktika ir reprezentacija, taip pat žiniomis ir įgūdžiais, kuriuos asmenys pripažįsta kaip kultūros paveldo dalį, pavyzdžiui, meistriškumą ar ritualus.
„Turime apsaugoti šias senas profesijas. Tai taip pat yra dalis jų perdavimo iš kartos į kartą, iš meistro mokiniui. Jei tai dings, grandinė nutrūks ir gali prireikti dviejų ar trijų dešimtmečių, kol iš naujo atrastume tradicinio senų laikų amatininko gestus, manieras, įpročius ir garsus iš senų laikų. O praeities garsų supratimas padeda dar geriau suprasti ir istoriją, ir dabartį“, – įsitikinusi M.Pardoen.
 
Florian Renucci, filosofas, tapęs mūrininku, sako, jog Mylene įrašai tapo vertingi ir Guédelon pilies amatininkams. „Tai leidžia mums atrasti ir pamatyti darbą kitaip. Pavyzdžiui, klausydami jos įrašų galime pasakyti, ar dirbame gerai. Tai projektui suteikia visiškai naują dimensiją“, – sako F.Renucci.
O senovės garsus į UNESCO paveldą norinti įtraukti Mylene pabrėžia nesanti garso dizainerė: „Daugelis žmonių mano, kad aš išradinėju garsus. Taip nėra. Aš atkuriu praeities garsus, kuriuos galima rasti dabartyje.“
Tik laiko klausimas, kada Paryžiaus katedroje vėl šnabždėsis turistai, kad katedra jiems irgi kužda į ausį.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!