Apgauna imuninę sistemą
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, pirmiausia vėžines ligas pradėta gydyti chirurginiu būdu, stengiantis visiškai pašalinti naviką. Tačiau vėžys neretai būna išplitęs taip, jog chirurgija gali padėti tik ligai esant ankstyvos stadijos. Kiek vėliau, XX amžiuje, imta taikyti spindulinę terapiją ir pirmuosius chemopreparatus. Šios gydymo metodikos trūkumas yra tas, jog pažeidžiamas ne tik navikas, bet ir visas paciento organizmas.
 
Ieškodami pažangesnių onkologinio gydymo būdų, mokslininkai ėmė tyrinėti, kaip pergudrauti vėžines ląsteles. Vienas didžiausių iššūkių – šių ląstelių gebėjimas manipuliuoti žmogaus organizmo ląstelėmis. Navikai naudoja įvairius būdus, kad apgautų imuninę sistemą ir priverstų ją padėti vėžiui augti. Po ilgų tyrinėjimų, kaip išprovokuoti imuninės sistemos kovą, atsirado pirmieji imunoterapijos metodai.
 

„Imunoterapija gali būti medikamentinė ar ląstelinė, o pagal veikimo mechanizmus yra skirstoma į sukeliančią imuninį atsaką prieš vėžį ir atpalaiduojančią vėžio užslopintą imuninį atsaką prieš vėžinį susirgimą, - pasakoja dr. Vita Pašukonienė. - Imunologijos mokslo laimėjimai, pamažu ateinantys į vėžio gydymą, prasidėjo palyginus neseniai – paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Patys didžiausi atradimai buvo padaryti maždaug per pastaruosius penkiolika dvidešimt metų. Manau, kad po to, ką pasiekė šių metų Nobelio premijos laureatai, galima tikėtis, jog moksliniai laimėjimai vėžio imunologijos srityje judės ir dar greitesniu tempu.“

 
Postūmis į priekį
Šiųmetė Nobelio premija fiziologijos arba medicinos srityje įteikta Teksaso universiteto (JAV) profesoriui Jamesui P. Allisonui ir Kioto universiteto (Japonija) profesoriui Tasuku Honjo. Mokslininkai apdovanoti už atradimus, kurie leido sukurti naujus vėžio terapijos būdus, grįstus imuninio atsako reguliavimu. Jie atrado, kaip gydant vėžį išjungti imuninės sistemos „stabdžius“ ir pasitelkti imuninės sistemos gebėjimą atakuoti vėžines ląsteles.
 
„Šie mokslininkai ištyrė imuninės sistemos molekulinius kelius – imuninės patikros taškus, kuriais vėžys blokuoja prieš jį susidariusį imuninį atsaką. Jie nustatė, kad jeigu slopikliais užblokuosime tam tikras molekules limfocitų paviršiuje, vėžys per šias molekules nebegalės manipuliuoti prieš jį nukreiptais limfocitais. Tuomet bus atpalaiduotos reikiamos imuninės reakcijos ir imuninei sistemai vėžį bus lengviau sunaikinti. Noriu pabrėžti, kad šie atradimai buvo padaryti prieš keletą dešimtmečių, tačiau svarbiausia, kad nuo jų pereita prie vaistų, kurie yra sėkmingai taikomi gydant pacientus.
 
Nors kai kurie klinicistai iš atrastų vaistų tikisi labai daug, jie yra riboto panaudojimo, o siekiant efektyvaus gydymo, juos būtina derinti ir su kitais gydymo metodais. Kaip ir minėjau, šie vaistai gali atblokuoti tik jau esantį imuninį atsaką. Labai dažnai imuninė sistema vėžio net nepastebi, tad tokiu atveju šie medikamentai būtų visiškai neveiksmingi. Tuomet reikalingos papildomos ląstelinės imunoterapijos priemonės atsakui sukelti.
 
Rugsėjo pradžioje teko dalyvauti Europos imunologų kongrese, kur T.Honjo pristatė savo atradimą. Jis atrastą vaistą, blokuojantį imuninės patikros taškus palygino su penicilino atradimu antibiotikų pasaulyje. Taigi, nors tai davė didžiulį postūmį į priekį, reikia nepamiršti, kad sukurtieji slopikliai, kaip ir penicilinas, yra riboto panaudojimo.
Visgi tai ne pabaiga – imuninių tyrimų metu mokslininkai nustatė daug naujų imuninių patikros taškų, kuriems jau atliekami klinikiniai tyrimai. Galbūt tai taps postūmiu naujų priešvėžinių vaistų atsiradimui klinikoje. Taigi, ši lavina ir toliau rieda. Jameso P.Allisono ir Tasuku Honjo atradimus pernelyg skambu vadinti perversmu visų vėžio formų gydyme, tačiau tai tikrai labai didelis žingsnis į priekį“, - tvirtina V.Pašukonienė.
 
Kada bus vaistai nuo vėžio?
„Žmonės dažnai klausia, kada pagaliau bus sukurti vaistai nuo vėžio. Tačiau vėžys nėra viena vienintelė liga – tai daugiau negu du šimtai skirtingų susirgimų. Juolab kiekviename organizme vėžys pasireiškia skirtingai ir priklauso nuo imuninės sistemos. Manyčiau, kad didžiausias pasiekimas vėžio gydyme per pastaruosius dvidešimt metų yra tai, jog mokslininkai, klinicistai ir gydytojai pagaliau suprato, kad nei chemoterapija, nei radioterapija, nei chirurginiai metodai nepadės, jeigu tai nebus derinama su imunoterapija. Šis metodas pripažintas kaip lygiateisis gydymo būdas ir gali būti, jog greitai pranoks tradicinius vėžio gydymo metodus.
 
Dar labai svarbu, kad kartu su naujaisiais imunoterapijos gydymo metodais užaugtų ir imunologijos reikšmę suvokiančių gydytojų karta. Mūsų gydytojams dar kartais sunku suvokti vėžio ir imuninės sistemos tarpusavio santykius bei surasti galimybių panaudoti juos vėžio gydymui. Tai suprantama, nes imunoterapija pakankamai nauja ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tačiau visa tai labai greitai keičiasi, o Nobelio premija J.P.Allisonui ir T.Honjo prie imunoterapijos progreso tikrai prisidės“, - mano dr. V.Pašukonienė.

---

 
Apie Nobelio premijos laureatų pasiekimus
Jamesas P. Allisonas ir Tasuku Honjo tyrinėjo imuninės sistemos ląsteles – T limfocitus. Mokslininkai rado  molekules, kurios stabdo T limfocitų aktyvaciją. Būtent per šias molekules vėžinės ląstelės sugeba slopinti priešvėžinį imuninį atsaką.
 
Prof. J. P. Allisonas atrado ant T limfocitų esančią molekulę CTLA-4. 2011 metais melanomai gydyti buvo sukurti šią molekulę blokuojantys antikūnai.
Prof. T. Honjo atrasta molekulė PD-1 taip pat yra ant T limfocitų ir išjungia jų aktyvaciją. Rinkoje pirmasis šią molekulę blokuojantis vaistas pasirodė 2014 metais.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!