Ga­li pa­keis­ti opio­i­dus

Veik­li­ą­ją me­džia­gą ma­ri­hu­a­ną, var­to­ja­mą dėl jos psi­cho­ak­ty­vių­jų, eu­fo­ri­ją su­ke­lian­čių sa­vy­bių bei ge­bė­ji­mo mal­šin­ti skaus­mą, ga­mi­na iš Azi­jos ki­lu­sios ka­na­pės. Šie ak­ty­vie­ji jun­gi­niai ži­no­mi ka­na­bi­noi­dų pa­va­di­ni­mu, ir na­tū­ra­liai ka­na­pė­se ran­da­mi yra du: THC – psi­cho­ak­ty­vus jun­gi­nys bei CBD, ne­su­ke­lian­tis jo­kių ypa­tin­gų po­jū­čių.

Dau­ge­lis ma­ri­hu­a­nos var­to­to­jų tei­gia ją var­to­jan­tys skaus­mui mal­šin­ti, o tai ro­do, kad leng­vai pri­ei­na­mi ka­na­bi­noi­dai ga­li bū­ti nau­do­ja­mi sie­kiant kom­pen­suo­ti opio­i­dų, to­kių kaip mor­fi­nas ir ok­si­ko­do­nas, daž­niau­siai nau­do­ja­mų skaus­mui mal­šin­ti, var­to­ji­mą. Sau­ges­nė, na­tū­ra­li al­ter­na­ty­va opio­i­di­niams skaus­mą mal­ši­nan­tiems vais­tams bū­tų svar­bus žings­nis spren­džiant te­be­si­tę­sian­čią opio­i­dų epi­de­mi­ją.

Na­tū­ra­lūs or­ga­niz­mo opio­i­dai?

Va­šing­to­no uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos mo­kyk­los far­ma­ko­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­ras Ben­dža­mi­nas Len­das ti­ria opio­i­dus ir ka­na­bi­noi­dus, su­si­ju­sius su skaus­mo gy­dy­mu ir pik­tnau­džia­vi­mu me­džia­go­mis. Moks­li­nin­kas di­džiau­sią dė­me­sį ski­ria vais­tų jun­gi­nių, ga­lin­čių pa­leng­vin­ti lė­ti­nį skaus­mą be ga­li­mo per­do­za­vi­mo ir pri­pra­ti­mo kū­ri­mui.

„Mū­sų kū­nai tu­ri opio­i­dų sis­te­mą, ku­ri ga­li pa­dė­ti val­dy­ti skaus­mą, – pa­sa­ko­ja jis. – Šie opio­i­dai, tar­kim, en­dor­fi­nai, yra che­mi­nės me­džia­gos, iš­si­ski­rian­čios, kai or­ga­niz­mas pa­ti­ria stre­są, taip pat re­a­guo­jant į ma­lo­nią veik­lą. Ta­čiau pa­aiš­kė­ja, kad žmo­nės nė­ra vie­nin­te­liai or­ga­niz­mai, ga­lin­tys ga­min­ti opio­i­dus. XIX a. moks­li­nin­kai iš­si­aiš­ki­no, kad opio­i­di­nis mor­fi­nas, iš­skir­tas iš opi­jaus aguo­nų, veiks­min­gai mal­ši­no skaus­mą. Per kitus 150 me­tų moks­li­nin­kai su­kū­rė pa­pil­do­mų sin­te­ti­nių opio­i­dų, to­kių kaip hid­ro­ko­do­nas ir di­hid­ro­ko­dei­nas, ku­rie taip pat ma­ži­na skaus­mą.“
Ki­ti opio­i­dai, to­kie kaip he­roi­nas ir ok­si­ko­do­nas, yra pa­na­šūs į mor­fi­ną, ta­čiau tu­ri ne­di­de­lių skir­tu­mų, da­ran­čių įta­ką grei­čiui, ku­riuo jie pa­vei­kia sme­ge­nis. Fen­ta­ni­lio su­dė­tis dar uni­ka­les­nė. Jis – ga­lin­giau­sias opio­i­das, kal­tas dėl šiuo­lai­ki­nio jau­ni­mo nar­ko­ti­kų per­do­za­vi­mo ir mir­čių nuo to pa­di­dė­ji­mo.

Rak­tas į nu­skaus­mi­ni­mą

Na­tū­ra­liai ga­mi­na­mi ar sin­te­ti­niai opio­i­dai mal­ši­na skaus­mą, jung­da­mie­si prie spe­ci­fi­nių or­ga­niz­mo re­cep­to­rių – bal­ty­mų, vei­kian­čių kaip už­rak­tas, ku­rį ga­li­ma ati­da­ry­ti tik opio­i­di­niu rak­tu. „Vie­nas to­kių re­cep­to­rių, – pa­sa­ko­ja B.Len­das, – ži­no­mas kaip mu-opio­i­dų re­cep­to­rius, ran­da­mas skaus­mą per­duo­dan­čio­se ner­vų ląs­te­lė­se iš­il­gai nu­ga­ros sme­ge­nų. Ak­ty­vuo­ti mu-re­cep­to­riai su­sil­pni­na ląs­te­lės ge­bė­ji­mą per­duo­ti skaus­mo in­for­ma­ci­ją. Tai­gi, kai šie opio­i­dai cir­ku­liuo­ja or­ga­niz­me ir pa­sie­kia sa­vo re­cep­to­rius, dir­gik­liai, ku­rie pa­pras­tai su­kel­tų skaus­mą, į sme­ge­nis ne­per­duo­da­mi.“

To­kių pat re­cep­to­rių moks­li­nin­kai ran­da ir sme­ge­ny­se. Kai opio­i­dai ran­da sa­vo re­cep­to­rius, sme­ge­nys iš­ski­ria do­pa­mi­ną – va­di­na­mą­ją „ge­ros sa­vi­jau­tos“ che­mi­nę me­džia­gą, ku­ri ir­gi tu­ri sa­vo re­cep­to­rius. Iš da­lies dėl šios prie­žas­ties opio­i­dai ga­li grei­tai su­kel­ti pri­klau­so­my­bę. „Ty­ri­mai ro­do, kad šie re­cep­to­riai ska­ti­na sme­ge­nų at­ly­gio sis­te­mą, – tei­gia neu­ro­far­ma­ko­lo­gas, – ir to­les­nį nar­ko­ti­kų troš­ki­mą.“
Opio­i­dų re­cep­to­riai re­gu­liuo­ja­mi di­na­miš­kai: juos vei­kiant vis di­des­niam opio­i­dų kie­kiui, or­ga­niz­mas grei­tai pri­si­tai­ko de­ak­ty­vuo­da­mas re­cep­to­rius. Ki­taip ta­riant, or­ga­niz­mui rei­kia vis dau­giau opio­i­dų, kad skaus­mas bū­tų mal­ši­na­mas, o sa­vi­jau­ta pa­ge­rė­tų. Šis pro­ce­sas ži­no­mas to­le­ran­ci­jos pa­va­di­ni­mu. No­ras siek­ti vis di­des­nio ma­lo­nu­mo ir vis di­dė­jan­ti to­le­ran­ci­ja daž­nai tam­pa per­do­za­vi­mo prie­žas­ti­mi, to­dėl gy­dy­to­jai opio­i­dų pa­pras­tai ne­ski­ria il­ga­lai­kiam skaus­mui mal­šin­ti.

THC ir CBD po­ten­cia­las

„Dau­ge­ly­je ty­ri­mų, – tei­gia B.Len­das, – bu­vo įro­dy­ta, kad tiek THC, tiek CBD mal­ši­na skaus­mą, ta­čiau, svar­biau­sia, jie ski­ria­si tuo, prie ku­rių re­cep­to­rių jun­gia­si, kad su­kur­tų šį po­vei­kį. THC jun­gia­si prie ka­na­bi­noi­dų re­cep­to­rių, esan­čių vi­so­je cen­tri­nė­je ner­vų sis­te­mo­je, su­kel­da­mas įvai­rius at­sa­kus. Vie­nas to­kių – nar­ko­ti­nis ap­svai­gi­mas nuo ma­ri­hu­a­nos, o ki­tas – skaus­mo mal­ši­ni­mas. Be to, ma­no­ma, kad THC ma­ži­na už­de­gi­mą pa­na­šiai kaip prie­šuž­de­gi­mi­niai vais­tai, pa­vyz­džiui, ibup­ro­fe­nas.“

Prie­šin­gai nei THC, pa­na­šu, kad CBD jun­gia­si prie ke­lių skir­tin­gų re­cep­to­rių, ir dau­ge­lis šių re­cep­to­rių ga­li mal­šin­ti skaus­mą. Svar­bu tai, kad šis pro­ce­sas ne­rei­ka­lau­ja di­de­lių ma­ri­hu­a­nos kie­kių, kaip kad bū­na THC at­ve­ju. „Ka­dan­gi jie nu­kreip­ti į skir­tin­gus re­cep­to­rius, THC ir CBD ga­li bū­ti veiks­min­ges­ni kar­tu, o ne at­ski­rai, ta­čiau rei­kia dau­giau ty­ri­mų su gy­vū­nų mo­de­liais ir žmo­nė­mis“, – ma­no moks­li­nin­kas.
Ka­na­bi­noi­dai, jo tei­gi­mu, taip pat ga­li bū­ti nau­din­gi ir ki­to­mis są­ly­go­mis. „Dau­ge­lis ty­ri­mų pa­ro­dė, – iš­var­di­ja jis, – kad me­di­ci­no­je pa­tvir­tin­ti ka­na­bi­noi­di­niai vais­tai veiks­min­gi esant skaus­mui ir ki­tiems simp­to­mams, to­kiems kaip spaz­mai, py­ki­ni­mas ir ape­ti­to pra­ra­di­mas.“

Ty­ri­mai ju­da

Kar­tu su THC ir CBD jun­gi­niu moks­li­nin­kai pra­de­da ty­ri­nė­ti šių dvie­jų ka­na­bi­noi­dų nau­do­ji­mą skaus­mui mal­šin­ti, kom­bi­nuo­jant jį su esa­mais opio­i­dais. Šis ty­ri­mas at­lie­ka­mas jau ne tik su gy­vū­nais, bet ir su žmo­nė­mis. Jo tiks­las – su­pras­ti gy­dy­mo ka­na­bi­noi­dais kar­tu su opio­i­dais nau­dą (skaus­mo mal­ši­ni­mą) ir ri­zi­ką – pir­miau­sia grės­mę kil­ti pri­klau­so­my­bei. Ti­ki­ma­si, kad THC ar­ba CBD ga­li pa­dė­ti su­ma­žin­ti opio­i­dų kie­kį, bū­ti­ną stip­riam skaus­mui mal­šin­ti, ne­pa­di­di­nant pri­klau­so­my­bės ri­zi­kos.

„Pa­vyz­džiui, vie­na­me ty­ri­me bu­vo iš­ban­dy­tas rū­komų ka­na­pių ir ok­si­kon­ti­no de­ri­nys, – pa­sa­ko­ja B.Len­das, – skir­tas skaus­mui mal­šin­ti ir nuo­tai­kai pa­ge­rin­ti. Nu­sta­ty­ta, kad ben­dras gy­dy­mas pa­ge­ri­no skaus­mo mal­ši­ni­mą, bet taip pat pa­di­di­no vais­tų tei­kia­mą ma­lo­nu­mą. Tai, kaip ir ri­bo­tas ki­tų ty­ri­mų skai­čius, ro­do, jog gry­no­sios nau­dos ga­li ne­bū­ti.“

Ta­čiau no­rint su­pras­ti, ar ka­na­bi­noi­dus ir opio­i­dus ga­li­ma sau­giai var­to­ti kar­tu skaus­mui mal­šin­ti, rei­kės at­lik­ti dar daug dau­giau pa­na­šaus po­bū­džio ty­ri­mų. Vis dėl­to, ka­na­bi­noi­dų nau­do­ji­mas kaip opio­i­dų pa­kai­ta­las iš­lie­ka per­spek­ty­vi skaus­mo gy­dy­mo stra­te­gi­ja. Ki­tas ty­ri­mų de­šimt­me­tis grei­čiau­siai su­teiks svar­bių nau­jų įžval­gų apie ka­na­bi­noi­dų te­ra­pi­nį po­ten­cia­lą lė­ti­nio skaus­mo gy­dy­mui. Ka­dan­gi ma­ri­hu­a­nos le­ga­li­za­vi­mas pa­sau­ly­je nors ir lė­tai, bet vis­gi ir to­liau plin­ta, jos nau­do­ji­mas me­di­ci­no­je ne­abe­jo­ti­nai augs eks­po­nen­tiš­kai. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!