Daugybė santuokų tarp giminaičių
Karalius Karolis II, kuriam vaikystėje buvo atlikta tiek ekzorcizmo ritualų, jog jo pavaldiniai juokais jį buvo praminę Užburtuoju, tapo paskutiniu Habsburgų dinastijos atstovu Ispanijos soste. 35-erius jo valdymo metus paženklino daug rimtų problemų: pralaimėti karai, turto grobstymų ir papirkinėjimų klestėjimas, Ispanijos tarptautinio prestižo ir įtakos praradimas. Viskas baigėsi ne mažiau liūdnai – kruvinu 12 metų trukusiu Ispanijos paveldėjimo karu. Vienintelė priežastis, dėl kurios Karolis II išgarsėjo, – neįtikėtinas, tiesiog legendinis bjaurumas.
 
Liūdniausia tai, kad pats Karolis II nebuvo kaltas dėl savo bjaurumo – jis paveldėjo jį, šešiolikai Habsburgų kartų maišant kraują giminės viduje. Habsburgų šeima buvo kilusi iš Austrijos, tačiau jos atstovai visuomet turėjo milžiniškų ambicijų ir troško kuo daugiau valdžios. Per ilgą dinastijos istoriją jie valdė Prancūziją, Nyderlandus, Belgiją, įvairias Vokietijos, Ispanijos karalystes bei kunigaikštystes ir tikrai norėjo turėti visą Europą. Pavydi austrų šeima šimtmečius vaidino pagrindinį vaidmenį šio žemyno istorijoje. Jos atstovai paniškai bijojo į savo ratą įsileisti pašaliečius, kurie vėliau galėtų užginčyti Habsburgų monarchines teises. Todėl daugybę kartų tuokėsi su giminaičiais, ir jų šeimos medis apaugo painiomis ir absurdiškomis šakomis. Pavyzdžiui, Karolio II motina buvo jo tėvo dukterėčia, o senelė – jo teta. Toks šokiruojantis derinys Europos karališkosiose šeimose nieko nestebina, tačiau Habsburgai ypač perlenkė lazdą ir apsiėjo praktiškai be „šviežio kraujo“.
 
XVI ir XVII a. šeimyninės santuokos iš esmės tapo būdinga austrų ir ispanų Habsburgų tradicija. Pusbroliai vedė pusseseres, dėdės – dukterėčias. Pilypas II ketvirtą ir paskutinį kartą vedė pusbrolio imperatoriaus Maksimiliano II dukterį Aną. Jo sūnus Pilypas III – Margaretą, Habsburgų imperatoriaus Ferdinando II seserį. Pilypo III sūnus Pilypas IV iš pradžių vedė prancūzų princesę, o vėliau dukterėčią Marianą, taip pat priklausiusią dinastijai.
Galutinis visos šios giminingų santuokų košės vaisius buvo paskutinysis Habsburgų Ispanijos karalius Karolis II, kurio asmenybėje stipriai ir katastrofiškai susitelkė įgimtos šeimos ydos, fizinės ir psichinės.
 
Ištyrė kraujomaišos koeficientą
Paskutinysis Habsburgų dinastijos atstovas, Ispanijos karalius Karolis II niekada neturėjo įpėdinio. Bet kuriame Europos istorijos vadovėlyje galite rasti paminėjimą apie tai, kad taip pasireiškė daugybė kraujomaišinių santuokų.
 
Gonzalo Alvarezas iš Ispanijos Santjago de Kompostelos universiteto ir jo kolegos nusprendė patikrinti šio istorinio mito pagrįstumą, pasitelkę genetikos ir kompiuterinės biologijos priemones. Mokslininkai neturėjo galimybės atverti Habsburgų dinastijos kapus, kad paimtų DNR mėginius, o tiesioginių Karolio II palikuonių rasti nepavyko. Liko tik sėdėti bibliotekose ir po truputį semti informaciją iš rašytinių šaltinių.
 
Kadangi iki šių dienų yra daugybė išlikusių Habsburgų biografijų ir portretų, autoriams pavyko sudaryti beveik 3 tūkst. narių giminės medį. Ar beverta minėti, kad didelė dalis jo šakų pasirodė tarpusavyje susijusios? Vietoj įprastų aštuonių prosenelių Karolis II turėjo tik keturis, o jo inbridingo koeficientas siekė 0,254. Netgi vaikų, gimusių dėl kraujomaišos tarp brolių ir seserų, jis yra 0,04 mažesnis (nebent ir jų tėvai buvo giminaičiais).
 
Inbridingo koeficientas yra numatomos homozigotinės būsenos, kai tas pats geno alelis vaiko paveldimas ir iš tėvo, ir iš motinos, genų proporcijos matas. Tarp ispanų Habsburgų mažiausias koeficientas 0,008 priklauso giminės atšakos įkūrėjui Pilypui I. Kitus du šimtmečius ši vertė nuolat augo, o Karolio II seneliui Pilypui III viršijo 0,2; tada ir prasidėjo Ispanijos dinastijos nuosmukis.
 
Augalininkystėje inbridingas naudojamas naudingiausių genų variantams fiksuoti. Habsburguose buvo užfiksuoti visi genai iš eilės. Pavyzdžiui, garsioji styranti „Habsburgų lūpa“ su būdingu Habsburgams smakru (juos galima pamatyti daugelyje dinastijos portretų). Pats Karolis II dėl savo toli išsikišusio apatinio žandikaulio, ilgos lūpos ir pernelyg didelio liežuvio niekada negalėjo aiškiai kalbėti ir net negalėjo kramtyti kieto maisto.
 
Karališkąją giminę persekiojo kūdikių mirtys
Bet jei hipertrofuota apatinė lūpa – tik kosmetinis trūkumas, karališkojoje šeimoje gimusių vaikų išgyvenamumo statistika rodo kur kas rimtesnius įgimtus defektus. 30 proc. jų kūdikių mirė nesulaukę vienerių metų, o pusė visų gimusių – nesulaukę 10 metų. Palyginti, tuo metu vidutinis kūdikių mirtingumas Ispanijoje buvo apie 20 proc. Habsburgų namams nepasisekė, kad kažkuriuo metu į jų genofondą pateko recesyviniai genai, susiję su įgimtomis ligomis.
 
Karolio II tėvas Pilypas VI dviejose savo santuokose pradėjo ne mažiau kaip penkiolika vaikų; tačiau iš šių nėštumų du baigėsi persileidimu, trys naujagimiai mirė vos pakrikštyti, o šeši išgyveno nuo dviejų savaičių iki ketverių metų. Karalius, buvęs lovelasu, turėjo daug nesantuokinių vaikų. Jie, skirtingai nuo santuokinių, atrodė gana sveiki.
 
Akivaizdu, kad gana daug tokių recesyvinių genų buvo tarp tų 25,4 proc., kurie atsikartojo Karolio II genome dviem identiškais variantais, todėl ląstelėms nebeliko galimybės panaudoti „sveiko“ alelio. Sunku pasakyti, kas tiksliai atnešė šias ligas. Vargu ar jie buvo Ispanijos dinastijos įkūrėjai – juk tuomet požymiai būtų pasirodę ir kitose Europos karališkosiose šeimose.
 
Kalbant apie Karolį II, Alvarezas ir jo kolegos galėjo nustatyti jam gana patikimą diagnozę. Remdamiesi bruožų paveldėjimo principu, taip pat pirmosios imperatoriaus žmonos raštuose rastais skundais dėl jo priešlaikinės ejakuliacijos (o antrosios – dėl impotencijos), mokslininkai padarė išvadą, kad monarchas kentė nuo hipofizės hormonų trūkumo ir distalinių inkstų kanalėlių acidozės. Šios ligos 39 metų monarchą galutinai išvertė iš kojų Ispanijos valdovą, o kartu su juo ir 194 metų valdžiusią dinastiją.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!