- Žmonės pastaruoju metu džiaugiasi atradę Lietuvą. Jūs būdamas aistringas keliautojas dar atrandate čia neišnaršytų vietelių? Ką rekomenduotumėte aplankyti?
- Gerų vietų neišduodu (Juokiasi.). Kai pats jas surandi, pažinimo ir atradimo džiaugsmas tampa gerokai didesnis.
Apie Lietuvą kukliai sakome, kad ji maža, bet pabandykite ją apkeliauti ir pamatysite, kiek joje daug naujų atradimų. Taigi kampelių, kurių nesu apkeliavęs, tikrai yra. Be to, keičiasi ir tos pačios vietos: miškai auga, pastatai kyla, vasarą ta pati vietovė suskamba kitaip nei žiemą. Laukinėje gamtoje visada gali rasti ką nors naujo.
Lietuvoje turime unikalią galimybę būdami miesto centre vos po penkiolikos minučių atsidurti visiškam miške.
 
- Vis dėlto vietelių, kur širdis atsigauna po įtemptų darbų ir visada malonu sugrįžti, turime visi...
- Šios vietos susietos su mano vaikystės prisiminimais, kur leisdavau vasaras. Dabar tokia vieta tapo nuolatiniais namais – Dzūkijos sodyba vienkiemyje. Šią sodybą turiu aštuonerius metus, bet atsikraustyti gyventi čia su šeima nutarėme prieš pusmetį.
 
- Nepasiilgstate miesto šurmulio? Kiek gi ilgai gali miške kūkuoti su pelėdomis...
- Net pačiam dėl to keista, bet nepasiilgau visai. Arba aš jau suaugau, arba pasikeitė mano vertybės. Nuvažiuoju į miestą, greitai sutvarkau reikalus ir lekiu atgal. Miestas sparčiai keičiasi: tapo nebe toks, kokiame gyvenau anksčiau. Mokėti turi už kiekvieną stabtelėjimą: tai parkingas, tai kava, kuri dabar „kosmosą“ kainuoja. Mieste gyvenant kyla daugiau nepatogumų nei patogumų.
 
- Užmiestyje, ko gero, lieka sumokėti tik už elektrą, na, ir interneto ryšį.
- Jei kaip aš auginate vištas, net ir kiaušinienė kas rytą nieko nekainuoja. (Juokiasi.) Per karantiną sugalvojau sau veiklos: sukaliau vištidę, atsivežiau vištų, į kompaniją dar ir gaidį priėmėm. Dabar mano kasdienis ritualas surinkti šviežius kiaušinius. 
Pieną, varškę kaime iš vietinių perku taip pat už stebuklingą kainą. Neįskaičiuota čia nei blizgantis įpakavimas, nei marketingas.
 
- Sakoma, jei nori pažinti žmogų, leiskis su juo į kelionę. Taip imi pažinti ne tik bendrakeleivį, bet ir patį save. Sutinkate su tuo?
- Gyvendami civilizacijoje užsiauginame kiautą, o kelionėse ir gamtoje jis dingsta. Žmogus iššūkio akivaizdoje lieka toks, koks yra. Alpinistas seras Edmundas Hilaris yra pasakęs: „Žmogus pirmasis įkopęs į Everestą įveikia ne kalnus, o pirmiausia save.“ Čia tinka ši mintis. Pakeitęs įprastą aplinką atsiduri kitose sąlygose. Kai kelionėje susiduri su sunkumais, pirmiausia turi susitarti su savimi, kaip juos spręsti.
 
- Kas palaiko jums draugiją išvykose su palapine? O gal poreikis leistis į ekspediciją tyrinėti gamtą dingo joje apsigyvenus?
- Nedingo, juk auga anūkas! Vaikus kažkada jau išmokiau gyventi palapinėje, leistis į žygius, dabar atėjo nauja pamaina. Pasiilgstu nakvynės gūdžiame miške, kai keliesi ir guliesi su saule, vakarų prie laužo verdant grikių košę. Daug ką gamtoje gaminu, bet šios niekas nepakeis. Katiliuke ant laužo kaitra pati sureguliuoja, kiek reikia vandens. Bus per daug – išbėgs ir sumažins ugnies kaitrą. Belieka įmesti sviesto, kuris niekad košės nepagadins. Visą skonį duoda laužo dūmas. Nieko daugiau nereikia...
Mano vaikai tokias keliones pradėjo būdami penkerių. Anūkui - ketveri su puse. Šią vasarą, manau, jau galima bandyti pirmąją kelionę su palapine.
Beje, kelionėms esu pasiruošęs iš anksto. Galiu mesti mantą į automobilį ir išlėkt nors dabar. Net grikių yra.
 
- Sakoma, meilė anūkui yra kitokia nei vaikui. Seneliai myli be išlygų, saldžiai, dažnai būna atlaidesni. Taip yra ir jūsų atveju su Skajumi Juozapu? 
- Anūkas yra žymiai patogiau nei vaikas. Pažaidi ir gali atiduti atgal (Juokiasi.). Kai auga tavo vaikai, stengiesi perteikti jiems geriausias savo savybes, rūpiniesi, kad atsistotų ant kojų. Anūkams gali tebūti žaidimų draugas.
 
- Vieną vasaros tikslą jau supratome, na, o kokie darbiniai planai? Vištoms, kad kiaušinius dėtų, lesalo už kažką juk reikia nupirkti... 
- Tęsime „Pasaulio puodų“ laidų filmavimą, kurie dėl karantino buvo sustabdyti. Turėjome filmuoti Afrikoje, o dabar atsidarius sienoms svarstome, kur geriausiai vykti.
Be to, netrukus atidarinėsiu restoraną. Tai bus lauko virtuvė pievoje. Merkinės dvarvietėje, šalia piliakalnio. Istoriškai šis miestas nepelnytai nunykęs, o toks nuostabus čia kraštovaizdis, istorija lenda tiesiog iš po žemių.
Maistas atlieps ir mano laidos „Pasaulio puodai“ pavadinimą. Čia bus surinkta patiekalų iš viso pasaulio: nuo kanadietiškų bulvyčių, uzbekiškų salotų iki tailandietiško deserto. Žinoma, prie puodų stosiu ir pats. Šiame versle už kadro būti negali.
Vieniems maisto gaminimas darbas, aš virtuvėje tiesiog pailsiu. Auksinę taisyklę visi žino – piktam prie puodų geriau nestoti, patiekalas nesigaus.
 
- Net ir atsikėlus gyventi į kaimą streso neišvengsi...
- Gamtoje yra daug būdų pailsėti nuo streso. Pavyzdžiui, žvejyba man - meditacijos būdas. Pagauti žuvį čia nėra svarbiausia. Svarbiausia pabūti šalia vandens, žiūrėti į tekančią upę. Beje, žiūrėjimas į lesančias vištas - ne mažesnė meditacija.