- Dirbi teatre, filmuojiesi kine bei tiek televizijoje. Ar atrandi laiko kitiems pomėgiams, laiko sau? 
- Taip, žinoma. Visų pirma darbas ir yra didžiausias mano pomėgis, tad turbūt nėra nieko kito, ką mėgčiau labiau nei savo profesiją. Ji yra labai dėkinga, nes čia nėra jokios rutinos: kartais dirbame labai intensyviai, kartais turiu galybę laiko sau, savišvietai, savęs palepinimui. Esu labai dėkinga Dievuliui, kad būtent čia pakliuvau. Labai mėgstu prabusti be jokio plano ir tiesiog gyventi, tai yra žiauriai „fainai”: užsinori to, darai aną arba tiesiog nedarai nieko.
 
- Dar prieš susitikimą sakei, jog sveikas gyvenimo būdas – labai „tavo“ tema. Skiri daug dėmesio sveikatai?
- Man tai visada buvo svarbu. Esu ta, kuri žmogų tyrinėja visomis prasmėmis: tiek dvasinį pasaulį, tiek psichologiją. Žmogus – labai įdomi būtybė, man visą gyvenimą veriasi vis nauji sluoksniai jo paslapties, magijos, grožio, sudėtingumo. Sveikata yra pasekmė daugelio dalykų. Jau keletą metų didžiausiu savo atradimu vadinu Berto Hellingerio terapiją, kitaip žinomą kaip konsteliacijas, bet papasakoti apie tai reikėtų atskiro straipsnio.
 
- Aktorės profesija susijusi su išvaizda, juk kūnas – tavo darbo įrankis. Jauti spaudimą visuomet būti pasitempusi, geros formos?
- Esu gana laisvamanė, turiu vienintelį vertintoją ir kritiką – pačią save. Man patinka kiekvieną dieną leisti gražiau. Kiekviena moteris turėtų suprasti, jog reikia gyventi čia ir dabar, o ne: „Ai, šiandien kažkaip, bus šventė – pasipuošiu.“ Kelnių nesu apsimovusi gal du metus, dėviu tik sukneles. Neseniai pabandžiau jas pasimatuoti – o varge, kokio nepatogumo drabužis, kaip buvo galima vilkėti? Kažkoks košmaras (juokiasi). Patogiausia yra ilga suknelė, aš tai vadinu moteriai sukurtais treningais – vyrai šios privilegijos neturi. Kelnės yra ne moterų, o vyrų drabužis. Belytis pasaulis man labai nepriimtinas.
 
- Stengiesi atskleisti savo moteriškąjį pradą?
- Nereikia net stengtis, reikia tiesiog mėgautis tuo, kas yra, leisti sau džiaugtis. Jei moteris pluša, stengiasi, dažnai rezultatas būna ne toks, kokio laukiama, nes pastangos nukreiptos ne ta linkme. Jos turi būti nukreiptos į save, kad tau pačiai būtų „faina“ gyventi. Pirmiausia reikėtų nustoti skubėti – tai ir man kol iki galo nepavyksta.
 
- Ne kartą ekrane teko pasirodyti apsinuoginusiai. Kaip ruošiesi tokiems filmavimams?
- Na, reikia taip gyventi, kad kasdien atrodytum ir jaustumeisi gerai. Netgi ir spektakliuose, sakykime, „Madagaskare“ lakstome su maudymosi kostiumėliais. Kaip jau kalbėjome, reikalavimai, lūkesčiai aktoriui yra šiek tiek kitokie nei bet kuriam kitam žmogui. Turi viską mokėti, gyvenimas turi būti nuostabus, pavyzdinis, etaloninis, turi ir trykšti talentu, ir puikiai atrodyti. Nuo senų senovės, nuo Holivudo juodai baltų filmų aktorius buvo lyg pavyzdys, lyg galimybė to geresnio pasaulio, gražesnio gyvenimo. Deja, tai – tik iliuzija. Taip yra kine, teatre, o iš tiesų aktorių kasdienybė yra tokia pati kaip ir visų kitų.
 
- Taigi ir tau būna tokių dienų, kai atvaizdas veidrodyje nedžiugina, joks drabužis nebetinka, jautiesi nelaiminga ir save guodi kibirėliu ledų?
- Na, saldumynų aš nemėgstu (juokiasi). Gal kažkada taip ir buvo, bet dabar vis labiau vyksta tas sąmoningumo procesas, vis labiau pažįstu save. Aišku, kartais ir aš išgyvenu depresyvesnį laikotarpį, bet išmokau ir tai priimti ramiai.
 
- Kadangi nemėgsti saldumynų, matyt, ir dietos nėra tavo nuolatinės palydovės...
- Kai sužinojau, jog mano organizmas netoleruoja gliuteino, porą metų visai nevalgiau jokių miltinių patiekalų. Nors man tai buvo labai lengva, nes ir taip nelabai juos mėgstu. Dėl svorio niekada neteko kankintis. Nesakau, kad per amžius nesu suvalgiusi šokolado gabalėlio, bet jis manęs visai netraukia, o štai lašiša galėčiau mėgautis kiekvieną dieną. Paimi kepsniuką, 5 minutės ant keptuvės, pasidarai salotų su gražgarste, pomidorais, agurku, poru, aliejuku, balzaminiu actu – fantastika, labai mėgstu.
 
- O kaip su sportu? Pasidavei šiai Lietuvoje įsivyraujančiai madai?
- Na, šokau 8 metus, po to buvo aerobika, joga... Visgi mūsų, aktorių, gyvenimas nėra ritmingas – vaikščioti kažkur reguliariai praktiškai neįmanoma. Man geriausias sportas yra spektakliai. Taip pat pasivaikščiojimai, dviratis ar šiaip šokiai namie pasileidus muziką. Reikia, jog tai vyktų spontaniškai – negaliu kažko daryti būtent tomis dienomis, tomis valandomis, tiesiog nekenčiu rutinos.
 
- Išduosi Valdos Bičkutės grožio receptą?
- Na, kartą per mėnesį vaikštau pas kosmetologę, bet anoks čia stebuklas – visi vaikšto. Mėgstu masažus – kartą per savaitę einu pas masažistę. Plaukai priežiūros jokios nereikalauja, su priemonėmis neeksperimentuoju – nieko ypatingo specialiai nedarau.
 
- Tuomet kokia moteris tau graži?
- Tai būsena. Tai tikrai nėra kokie nors techniniai parametrai: akių, plaukų spalva ar kūno apimtys. Dažniausiai tai yra tiesiog laiminga, spindinti moteris.
 
- Pati jautiesi šios būsenos?
- Kartais. Norėtųsi, kad taip būtų kuo dažniau (juokiasi).