- Jaunystėje žaidėte regbį, tapote Lietuvos čempionu. Ir štai, kas vyksta baigus mokyklą: lietuvių kalbos ir režisūros studijos, pirmasis poezijos rinkinys, darbas universitete, disertacija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, du romanai... Kaip jūsų gyvenime atsirado literatūra?
- Dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje turėjome naują lietuvių kalbos mokytoją, kuri už dešimt perskaitytų knygų (nors tai nebuvo privaloma) rašydavo dešimtuką. Taip ir pradėjau skaityti, ieškodamas vis ko nors įdomesnio. Žinoma, skaitydavau ir anksčiau, bet tai buvo pramoginė ar nuotykių literatūra. Tačiau paauglystėje vyksta santykių su supančiu pasauliu aiškinimasis ir atrodo, kad literatūra gali padėti atsakyti į svarbius klausimus. Taip atradau poeziją, nustebau, kokia ji įvairi. Visa tai įtraukė, dar mokykloje pradėjau kurti. Turbūt labiausiai tai daryti paskatino japonų poezija, haiku žanras (gamtos lyrika) ir Juozo Erlicko kūryba su humoro ir socialinės kritikos užtaisu. 
Regbį nustojau žaisti dėl sveikatos problemų. Šis sportas Lietuvoje tuomet nebuvo profesionalus, niekas negalėjo man padėti. Tiesiog, nebegalėjau ir nebežaidžiau. Buvo minčių tapti treneriu, galvojau apie matematiką ar ekonomiką, bet pasirinkau turbūt patį nepraktiškiausią kelią.
 
- Jūsų debiutiniame romane „Pietinia kronikas“ pasakojama apie jauno žmogaus gyvenimą Šiauliuose 90-ųjų pradžioje. Pagrindinis veikėjas – Rimantas Kmita irgi žaidžia regbį. Kiek kūrinyje autobiografiškumo?
- Jei būčiau rašęs grynai autobiografinį kūrinį, jis būtų visai kitoks. Rašant romaną vystomas ištisinis veiksmas, vyksta charakterių evoliucijos. Naudojami tam tikri įvykiai ar prisiminimų detalės, bet aš pats mažai prisimenu, kaip jie tuomet mane paveikė. O romane, vystant pasakojimą, įvykiai turi veikti personažą. Todėl romanuose neieškočiau daug autobiografiškumo. Žinoma, yra tos autobiografijos, bet ji pajungiama siužetui, veikėjų santykiams. 
Rašydamas „Pietinia kronikas“ siekiau ne papasakoti autobiografiją, bet perteikti jau praėjusį laikmetį, parodyti, kokie mes buvome. Šiandien kai kas gali atrodyti neįtikėtinai. Tačiau visa tai buvo mano išgyventa, todėl tam tikra prasme gali būti autobiografijos dalis.
 
- Antrajame romane „Remyga“ pasakojama apie Atgimimo laikotarpį, o pagrindinis veikėjas – iš tarnybos Afganistane grįžęs prie permainų bandantis prisitaikyti milicininkas / policininkas. Esate sakęs, kad atsiminimais remtis nebegalėjote – personažai vyresni nei tuo metu buvote jūs. Ar nebuvo baimės, kad nesugebėsite atkurti to laikotarpio atmosferos ir sulauksite amžininkų kritikos?
- Tai ir buvo didžiausia baimė rašant knygą. Rašant pavyzdžiui apie devynioliktą amžių, nebėra gyvų amžininkų ir niekas negali paliudyti apie to meto žmonių jausmus. Daugiau diskutuojama dėl faktų, tam tikrų detalių, bet mažiau dėl mentaliteto. „Remygoje“ vaizduojamo laikotarpio mentalitetas jau skiriasi, o pagrindinis veikėjas tarnavo sovietų armijoje, kurioje aš netarnavau.  
Rašydamas „Remygą“, kalbėjausi su amžininkais, skaičiau atsiminimus, bandžiau suvokti laikmetį. Pasirodžius romanui tie patys amžininkai sakė, jog romane taikliai pagauta laikmečio atmosfera. Tai man buvo didžiausias komplimentas. 
 
- Ar jūsų, kaip šiauliečio, nežeidžia iš tam tikrų personažų ar atributų (treningai, beisbolo lazda) kylantys miesto stereotipai? Juk kai kurių žmonių žinios apie Šiaulius ir užsibaigia šiais vaizdiniais...
- Nesakyčiau, kad žeidžia. Žmonės yra linkę generalizuoti, per daug viską apibendrinti, ypač kai jie Šiaulių nepažįsta ir jiems neįdomu, kas juose vyksta. „Pietinia kronikose“ pats šiek tiek žaidžiau stereotipais. Stereotipas kartais visai geras dalykas: tu jį pasiimi, su juo žaidi, žmonės jį atpažįsta, formuojasi negilus santykis. Paskui tą stereotipą norisi sulaužyti, parodyti kitą pusę. Tai romane „Remyga“ ir bandžiau daryti. Kai pasirodė „Pietinia kronikas“ ir sulaukė tokio rezonanso, kurio nesitikėjau, supratau, kad kūrinio pagalba galima formuoti miesto įvaizdį. Šis romanas atspindėjo tai, kas man yra Šiauliai (regbis, to meto kultūrinis gyvenimas). O romanu „Remyga“ parodžiau, ko dar yra Šiauliuose – ir tai tik nedidelė dalis.
Šiauliai nenustoja manęs stebinti. Kai pradedi daugiau gilintis į istoriją, atrandi daug detalių, gyvenusių žmonių, pajauti kitokį miestą. Tada norisi visa tai parodyti ir papasakoti. Būtų gerai, jei greičiau keistųsi stereotipai apie Šiaulius. Jie, žinoma, išliktų, tačiau galėtų būti šalia kitų dalykų – pramonės ar dviračių miesto įvaizdžio, sporto, kultūros, istorinio paveldo.
 
- Kalbėdami apie kūrėjus, vartojame sąvoka „įkvėpimas“. Tačiau juos taip pat riboja įsipareigojimai, terminai. Ką darote tuo metu, kai nėra įkvėpimo, „nesirašo“, o laikas spaudžia?
- Įsipareigojimai, susitarimai ir terminai gyvenimo nepagerina, bet jie neišvengiami. Kartais gauni gerą pasiūlymą, kurio atsisakyti negali – nors ir žinai terminus. Tačiau, kai dirbi profesionaliai, kiekvienoje srityje įsipareigojimai yra svarbūs. 
Dirbant man svarbiausia sudėlioti prioritetus taip, kad iškart „nemuštų“ visi darbai ir kad visi akcentai būtų skirti tam darbui, kurį reikia baigti pirmiausia. 
Kai dirbi, tai ir įkvėpimas yra. Jis dingta, kai blaškaisi, esi užsiėmęs kitais rūpesčiais ar tiesiog „nušoki“ nuo darbo. Rašant man ypač svarbus fizinis aktyvumas, o ne tik sėdėti prie stalo. Todėl, kai turiu galimybę, mėgstu išvykti į gamtą, pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu. Taip susidėliojus ir susigulėjus mintims, dirbu toliau. Įkvėpimas atsiranda ir skaitant kokią nors knygą ar žiūrint filmą. 
 
- Prasideda mokslo metai. Ar draugauja su literatūra jūsų – rašytojo, literatūros tyrinėtojo ir redaktorės – dukros?
- Sakoma, kad negalima iš vaikų reikalauti skaityti, kai patys tėvai neskaito. Mes su žmona be skaitymo nelabai daugiau ką veikiame, bet tai mažai padeda.
Literatūrai tenka konkuruoti su šiuolaikinėmis medijomis. Vyresnioji dukra, kuriai trylika, skaito galbūt daugiau nei tik privalomą grožinę literatūrą, kartais ir pažintines knygas. Tačiau nepasakyčiau, kad tai daro labai noriai. Be mūsų priežiūros knygas į rankas turbūt imtų dar rečiau.
Vakarais skaitome mažajai dukrai, kuri pradėjo eiti į pirmą klasę. Nežinau, kiek ji klausosi, bet galbūt tai yra kitas žanras, kuomet svarbi ne tiek knyga, kiek buvimas kartu, turinio aptarimas, tam tikrų žodžių paaiškinimai, atsakymai į klausimus.
Kartais atrodo, kad šiuolaikinės medijos keičia žmonių mąstymą, o vaikai negali ištverti ilgiau trunkančių dalykų. Knygos skaitymas tampa ilgas ir sudėtingas procesas. Dukra sako: „Skaitau knygą net dvidešimt minučių“. Tada aš sakau: „Bet, kai sėdi Instagrame, tai būna tik dvi valandos“.
Kita vertus, nematau ir didelės tragedijos, kad vyresnioji dukra negyvena su knyga. Aš pats, būdamas jos amžiaus, turbūt skaičiau ne daugiau nei ji. Galbūt tas laikas knygoms dar ateis.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!