- Sveikiname: įgijote dainavimo mokytojos metodininkės kvalifikaciją. Koncertų šiuo metu turite ar visgi labiau įnikote į pedagoginę veiklą?
- Kadangi visą pusmetį paskyriau šio vardo gynimuisi – apie savo pamokas rinkau medžiagą segtuvui bei susisteminau visą savo pedagoginę veiklą, kuria užsiimu jau dvidešimt metų, tad nesirūpinau nei koncertais, nei kūryba. Paraleliai šalia mano koncertinės veiklos visada eidavo pedagogika. Nežinau, ar esu pasirinkusi dėkingą sferą – akustinę muziką, kuri skirta tikrai ne visiems – galbūt daugiau vyresnio amžiaus muzikos gurmanams. Aišku, ji gali būti pelninga, bet vis tiek nėra priskiriama prie populiariausių muzikos srovių. Jei galėčiau tik koncertuoti, kaip aš sakau, dirbčiau vieną dieną per savaitę savo malonumui. Bet kadangi buvo visokių netikėtumų – pandemija, karantinai, – supratau, kad viskas šiame pasaulyje nestabilu, tad gerai turėti dar vieną profesiją ir apsisaugoti finansiškai. Visą laiką buvau profesionali mokytoja, tik dabar man suteikta kone aukščiausia – metodininko – kategorija.
 
- Jus išmaitina pedagogika: mokinių turite pakankamai?
- Nemažai. Dabar Lietuvos vaikų ir jaunimo centre mano pamokas lanko dešimt mokinių. Dar keli vaikšto privačiai. Viena vokalo besimokanti mergaitė kurį laiką lankėsi pas psichologą, o neseniai man pareiškė: nebeisiu daugiau pas jį – nejaučiu poveikio, vietoj to pas jus vaikščiosiu dukart per savaitę. Nes man, sako, čia geriau. Tai man buvo komplimentas ir, žinoma, didžiulė atsakomybė.
 
- Kokį poveikį jūsų gyvenimui padarė karantinas, kuomet viskas aplinkui sustojo?
- Man iš tikrųjų buvo labai gerai. (Nusijuokia.) Kai viskas prasidėjo, iš pradžių buvo keista ir neramu, bet daugiau dėl kilusios visuotinės panikos. Supratau, jei pasiduosiu jai, bus blogai. Tad visiškai atsiribojau nuo neigiamų žinučių ir informacijos bei žmonių, kurie užsiminėjo aplinkinių gąsdinimu – paprasčiausiai su jais nebendraudavau. Netgi su draugėmis, ypač jeigu šios pradėdavo skleisti depresines nuotaikas. Saugojausi, meditavau, lankiau juoko jogos užsiėmimus. Džiaugiausi, kad gavau progą daryti tuos dalykus, kuriuos iš tikrųjų norėjau daryti. Žinoma, vokalo pamokos simboliškai vyko vadinamuosiuose Moksleivių rūmuose, kur aš dirbu. Tada pradėjau kurti akustinę muziką, apie ką seniai svajojau – su kontrabosu. Tad išties turėjau daug darbo. Galima sakyti, karantinas man buvo aukso kasyklos, ta prasme, kad aš kaifavau kūrybiškai. Šitiek metų neturėjau nė vieno oficialaus vaizdo klipo, o per karantiną – nuo du tūkstantis dvidešimtųjų – sukūriau net keturis.
Įdomiausia tai, kuomet buvo atšaukti karantino suvaržymai mane apėmė liūdesys ir jis tęsėsi kelis mėnesius. Galvoju, kad man buvo pasireiškę kažkas panašaus į Stokholmo sindromą. Liūdėjau, kad vėl reikia sugrįžti į visuomeninį gyvenimą, nes karantino metu viskas buvo aišku ir gryna: miškas, pasivaikščiojimai, pokalbiai tik su tais žmonėmis, su kuriais iš tikrųjų norisi bendrauti, ir kūryba.
 
- Kaip suprantu, tuomet daugiau dėmesio skyrėte savo psichologinei sveikatai?
- Per karantiną iš tikrųjų patobulėjau praėjusi tris galingus kursus. Tad, galima sakyti, dabar labiau užsiiminėju kitų – mokinių, kuriuos mokau dainavimo subtilybių, – psichine sveikata. Pamokose sudedu visą įgytą patirtį tiek scenoje, tiek praeituose kursuose: sielos traumų gydymas per kvėpavimą, juoko joga, Norbekovo kursų elementai, energetiniai pratimai, aktorystės pradmenys, koncentracijos pratimai. Visa tai, kas padeda atskleisti tikrąją asmenybę, gydo kūną ir sielą bei atskleidžia unikalų tik tai asmenybei būdingą garsą. Gali būti, kad tai mano pašaukimas- gydyti per garsą, dainavimą.Neretai, žmonės, klausydamiesi mano muzikos, irgi sako, kad ji gydo, ramina...
Mokiniai sako, kad ateina dainuoti, o, pasirodo, kad jie į mano pamokas vaikšto ne tik dėl dainavimo, bet ir nesąmoningai norėdami įgyti pasitikėjimo bei išsigydyti sielos traumas.
Dieną pradedu nuo Norbekovo sąnarių pratimų, kurie suhormanizuoja protą ir kūno balansą. Šiais metodais pradėjau domėtis pirmiausia dėl prastėjančio regėjimo – prieš kelerius metus vos neapakau. Gal dvidešimt metų nešiojau kontaktinius lęšius, tad itin išsausėjo akys, pradėjo kamuoti uždegimai. Dėl šios priežasties turėjau nešioti akinius, lęšius galiu įsidėti tik kartais koncertų metu. Kai pradedi domėtis, dėl ko silpsta akys, remiantis Norbekovu, vieną iš kelių priežasčių -dėl blogo charakterio, susikaupusio pykčio ir nuoskaudų. Tada dar svarbu stiprinti stuburą, daryti sąnarių mankštą ir t.t. ..
 
- Kodėl tik vienas kitas atlikėjas būdamas scenoje užsideda akinius, nors neabejoju, dauguma jų – trumparegiai arba toliaregiai? Negi akiniai trukdo dainuoti?
- Trukdo. Paaiškinsiu, kodėl. Anksčiau juos nešiodavau tik namuose, net ir šiukšlių neidavau išnešti su akiniais. Kai jau nebebuvo kitos išeities, kaip tik dainuoti su akiniais viešai (o mano minusas yra didelis), man atrodė, kad per jų stiklą neperduodu energijos klausytojui. Dabar gi jau pripratau. Bet į vakarėlio pabaigą vis tiek mėgstu pakratyti plaukus ir pašėlti scenoje, tad su akiniais man nelabai patogu koncertuoti... Arba: per pasirodymą nusiimu akinius ir juos laikau rankose – vis tiek pavojinga, kad užsimiršusi galiu juos išmesti. Be to, šie vizualiai mažina akis. Kai kiti dedasi akinius tik dėl įvaizdžio, nors jų regėjimas yra geras – to nesuprantu. Man patiko viena kursuose, kuriuos lankiau, išsakyta mintis, kad akiniai tai kaip neįgaliojo ramentai, tik ant akių. Taip, mano akiniai yra gražūs ir brangūs, bet vis tiek tai yra ramentai. (Nusijuokia.)
 
- Įvarysime „ačkarikams“ depresiją...
- Aš pati gi esu „atčkarikė“, tad turiu teisę išsakyti savo nuomonę, kad akiniai manęs per daug nedžiugina, kad ir kokie gražūs ir brangūs jie bebūtų. Norėčiau gerai matyti be jų.
 
- Ar yra naujienų meilės fronte?
- Oi, meilės fronte vis dar renkuosi jaunikį. (juokiasi.) Rimtam šeimyniniam gyvenimui esu pasiruošusi. Belieka išsirinkti tinkamą vyrą. Kartais aplinkiniai man pasako: kam tau vyras, jeigu tu ir taip neturi laiko.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!