- Neseniai minėjome Žalgirio mūšio dieną. Paprastai didžiuojamės tokiomis datomis, mūšiais, bet ar tikrai verta – juk buvom pakankamai agresyvią politiką praktikuojanti šalis?
- Didžiavimasis ir yra paremtas agresyvumu – kas nors ką nors užpuolė, nugalėjo, išplėtė, užėmė dideles teritorijas. Šiais laikais tai visiškai nemadinga, bet kai parodai Maskvoje žemėlapį, kuriame LDK rytinės ribos eina palei Riazanę ir Tulą, apima šioks toks pasididžiavimo jausmas. Lietuviai buvo sumanūs. Nebūtinai agresyvūs, bet sumanūs. Tai turbūt svarbiausia.
 
- Yra didžiavimosi savo istorija, patriotiškumo ribos, kurias peržengus priartėjama prie nacionalizmo?
- Pasididžiavimo jausmas yra šiek tiek neapibrėžtas. Mūsų istorija yra labai įvairi, įdomi, bet kai kalbama, kad lietuviai pastatė Egipto piramides, prasideda kvailysčių zona. Tokio didžiavimosi reikia saugotis.
 
- Sakoma, kad anksčiau lietuviai maitinosi labai daug ir riebiai - žodžiu, nesveikai. Šiandien vaikomės sveikos mitybos madų, bet vis tiek sergame. Kaip manote, kodėl taip yra?
- Tiesa sakant, nelabai žinau šitą teoriją. Galiu suklysti metais kitais, bet paskutinis badas Lietuvoje buvo apie 1868 metus. Tai dabar ir skaičiuokime, kiek ten tie lietuviai senaisiais laikais sočiai valgė. Amerikiečiai dar turbūt Teodoro Dreizerio romane sako: „Oi, koks „bagotas“ žmogus - kartą per mėnesį valgo mėsą“. Tai buvo devynioliktas amžius. Turėkime galvoje, kad visa žmonijos istorija yra vadavimosi iš bado istorija. Šiais laikais, manau, niekas iš bado nemiršta. Kad ir labai skurdžiai kai kurie žmonės valgo, bet badavimo nėra. Gal aš klystu. Jei ką nors supykdžiau, labai atsiprašau.
 
- Bet sutinkate, kad „tradiciniai“ lietuviški patiekalai – cepelinai, vėdarai - nėra labai sveiki?
- Kai kurie jų labai vėlyvi - atsirado po 1868 metų. Bulvė mus išgelbėjo nuo bado. Labai nustebau sužinojęs, kad Smetonos laikų Lietuvos kulinarinėse knygose nėra cepelinų. Man regis, jie turėjo atsirasti apie 1937 metus, kai sudužo Hindenburgas (didžiulis vokiečių keleivinis dirižablis – red. past.). Tai padarė tokį įspūdį, kad tokios formos kukulius pavadino cepelinais. Kitaip tas vardas negalėjo atsirast. Mūsų virtuvei, kurią kartais įsivaizduojame kaip lietuvišką, tėra penkiasdešimt ar šimtas metų.
 
- O pats ką valgote?
- Teoriškai aš pats nemėgstu cepelinų, nes laikau, kad tai yra per vėlyvas daiktas. Bulvė - skanu, bet nuo to, kas iš jų padaryta, stengiuosi bėgti. Manau, kad tai nelietuviškas, o amerikoniškas – indėniškas patiekalas. (juokiasi) O kas lietuviška, tai jau nebežinau. Dabar rekonstruoja, kokia galėjo būti ta istorinė virtuvė. Turbūt buvo ropės, pupos... Pupos tikrai labai patinka. Tai yra lietuviškas „daiktas“. Iš vaikystės atsimenu, kaip seneliai virdavo.
 
- Jums istorija - darbas ar hobis?
- Ir tas, ir tas. Geriausia, kai sutampa. Šiuo atveju, matyt, pavyko. Daugiau kitų hobių tarsi ir nebereikia.
 
- Vadinasi, klausimą „kokie jūsų hobiai?“ jau galiu išsibraukti...
- Galiu atsakyt, bet tuojau paaiškės, kad muzika ar kinas taip pat yra darbo dalis. Labai sunku nubrėžti ribą. Esu skaitęs įvairių paskaitų apie roką ir Lietuvos istoriją. Kadangi klausaisi, žinai tą, tai ir pritaikai darbui. Kartais pasvajoju, o kodėl, pavyzdžiui, nepradėt rašyt apie kiną, kuriuo iš tikrųjų labai domiuosi?
 
- Grįžkime prie darbo: kas lengviau – vesti televizijos laidas ar skaityti paskaitas?
- Man nėra sunku nei tas, nei tas. Kas įdomiau, irgi bijočiau pasakyti. Baisiausia yra rašyti.
 
- Kodėl?
- Nežinau. Matyt, aš esu, kaip kažkuriame filme sakoma, „rusiškas inteligentas“. Galima kalbėti, bet sunku rašyti.
 
- Mėgstate sportuoti ar dažniau sporto televiziją žiūrite?
- Amžius nebe tas, tai nebesportuoju, dabar belieka tik žiūrėti. Anksčiau aktyviai ir krepšinį, ir futbolą lošiau. Nors tai nėra vadinamas sveikas sportavimas. Tiesa, buvau gan aktyviai pradėjęs lankyti baseiną. Pasiekiau rekordą – šimtą kartų perplaukiau dvidešimties metrų baseiną.
 
- Oho...
- Gal čia be reikalo tas jūsų „oho“. Kai paskaičiuoji – dvidešimt po šimtą - ne tiek ir daug. Mėgstu plaukti. Tik paskui atsirado širdies problemų. Tad neapsisprendžiu, ką dabar daryti su tuo baseinu.
O šiaip domiuosi sportu. Nors dabar jau ir žiūriu menkai. Futbolas, be abejo, – šventė. Kažkada buvo laikai, kai nebuvau toks turtingas, todėl per pasaulio čempionatą net televizorių mėnesiui išsinuomodavau.
 
- O per krepšinio čempionatus nesinuomojote?
- (Pagalvojęs) Kažkodėl ne. Matot, futbolas yra toks metafiziškai kvailas, kad tai jau net ne žaidimas, o kvailo gyvenimo atspindys. Dėl to jį visi ir mėgsta. Gali būti „giliausias“ čempionas ir „gauti“ 7:1 nuo vokiečių. Kaip brazilai. Jokios logikos gi nėra, nieks negali paaiškint, kaip taip gali būti. Arba visiškai priešingas atvejis būna, kai kas nors spaudžia spaudžia ir vis tiek ne jie įmuša, o jiems. Per vienintelę ataką. Čia yra toks egzistenciškai kvailas žaidimas, kad net žaidimu negali pavadint. Kodėl Jungtinėse Tautose yra mažiau narių nei futbolo federacijoje? Nes kuo kvailesnis, tuo labiau suprantamas.