- Žiemos olimpinės žaidynės jau baigėsi, kaip jaučiatės po jų?
- Buvo prisikaupę daug gerų emocijų, gražių atsiminimų apie praleistą laiką su kitais sportininkais. Šios varžybos įstrigs atmintyje visam laikui. Smagu pereiti iš naujo per visas nuotraukas, visa tai sukelia nostalgiją.
Tik šiuo metu mano mintys kitur... Ukrainoje. Ypač baisu dėl pažįstamų sportininkų, kurie gyvena ten. Internetinėje erdvėje jie rodo šalies kasdienybę, o vaizdai yra kraupūs. Aš net negaliu įsivaizduoti, kokioje baimėje jie gyvena ir kokį stresą patiria. Tikiuosi, kad Lietuva išliks saugi.
 
- Atsižvelgiant į įtemptą situaciją, ar šiuo metu ruošiatės naujoms varžyboms?
- Šiuo metu turime laisvesnį grafiką, nes sezonas eina į pabaigą. Likusios tik vienos varžybos – pasaulio čempionatas. Į jį važiuos Saulius ir Alison. Mes esame tik atsarginiai, tačiau turime palaikyti formą, jei netyčia vienas jų gautų teigiamą COVID-19 testą ar įvyktų trauma.
Po truputį pradedame galvoti apie kito sezono programas: muziką, choreografiją. Trumpojoje programoje kiekvienais metais yra skirtingas privalomasis šokis. Šiais metais buvo bliuzas, kitų metų dar nežinome, tik spėliojame. Ilgosios programos šokis – pasirenkamasis. Žinoma, jis turi būti pastatytas daugiau nei su viena muzika, kad būtų skirtingas ritmas, kontrastas ir pasirodymas nebūtų nuobodus.


 
- Olimpinių žaidynių metu pagerinote asmeninį rekordą. Ar toks ir buvo tikslas vykstant į varžybas?
- Mes tiesiog norėjome parodyti kuo įmanoma „švaresnį“ pasirodymą. Nuo to laiko, kai sužinojome, kad vyksime į Olimpines žaidynes, stengėmės kiekvieną detalę ir elementą tobulinti. Manau, kad paskutiniu laikotarpiu įdėtas darbas ir buvo sezono rekordo pagerinimo pasekmė.
Su Deividu esame šiek tiek kalbėję apie dvidešimt šeštųjų metų žiemos olimpines žaidynes. Stengsimės ir toliau čiuožti. Turime tikslą – būti atrinktais ten dalyvauti. Tikimės geriausio, tačiau žiūrėsime, kaip bus ateityje.
 
- Pasaulis su susidomėjimu stebėjo įvairių sportininkų gyvenimo užkulisius Pekine: nuo apgyvendinimo iki tiekiamo maisto. Kas jums labiausiai įsiminė?
- Visi savanoriai ir žmonės, kurie ten dirbo, – nuoširdūs, draugiški ir svetingi. Visur buvo jauku, nes olimpinis miestelis naujai pastatytas ir sutvarkytas. Žinoma, taisyklės buvo griežtos dėl koronaviruso, to nesitikėjau. Pavyzdžiui, valgydavome prie vieno stalo, bet jis buvo padalintas į tiek dalių, kiek prie jo gali sėdėti žmonių. Praktiškai sėdėdavai tarp plastmasių ir negalėdavai net pasikalbėti su šalia sėdinčiu, nes nieko nesigirdėdavo dėl atitvarų. Kai tik pavalgydavom, iškart pribėgdavo žmonės ir viską dezinfekuodavo. Ir aišku, griežtai buvo pasakyta būti su kaukėmis: uždarose patalpose, lauke.  
Kiekvieną dieną turėdavome vieną arba dvi treniruotes. Aš atsikeldavau šiek tiek anksčiau nei Deividas, nes man patinka prasijudinti. Visada ryte reikėdavo nueiti testuotis. Tai neužtrukdavo ilgai, gal vieną minutę, eilių nebūdavo. Apie pietus turėdavome treniruotę, iki to pasiruošdavau sukneles ir visa kita. Vakarai šiek tiek laisvesni: jei nebūdavo antros treniruotės, eidavome su kitais sportininkais papietauti. Olimpiniame miestelyje buvo ir prekybos centras, kuriame sportininkams skirtos įvairios pramogos. Lankydavomės ten. Rutinos tikrai nebuvo, kiekvieną dieną leisdavome skirtingai.



- Susidūrėte su netikėtumu – Deividas gavo teigiamą COVID-19 testą. Jau buvote nusiteikę, kad žaidynės baigtos, ar vis dėlto vilties dar turėjote?
- Deividas buvo prasirgęs koronavirusu mėnesį prieš išvykimą. Iš mūsų trenerių komandos taip pat buvo susirgusi viena sportininkė. Darant jai pakartotinus testus prieš išvykimą, ilgą laiką buvo randamas virusas. Gydytojai sakė, kad jei testas daromas po treniruotės, tikėtina, kad bus teigiamas.
Teigiamo testo žinią priėmėme gan ramiai. Tikėjausi, nors ir buvo nerimo, kad tai dar nuo prasirgimo likęs virusas. Mes buvome nusiteikę, kad viskas bus gerai.
 
- Esate užsiminusi, kad dėl patirtos traumos galvojote apie karjeros pabaigą. Ar jos dažnos dailiojo čiuožimo pasaulyje?
- Traumos dažnesnės būna pavieniame čiuožime nei šokiuose ant ledo. Kiek žinau iš aplinkos ir patirties, tai būna todėl, kad nėra atliekami šuoliai. Dažnai pasitaiko nugaros traumos. Būna, dėl pačiūžų atsiranda pėdos deformacijos. Keliai taip pat silpnoji vieta.
Ruošiausi Europos čempionatui. Prieš pat išvažiuojant lūžo pačiūža ir nebuvo laiko pakeisti į naujas, todėl teko čiuožti su senosiomis. Nuo to įlenkimo pačiūžoje atsirado streso lūžis, susikaupė vandenys. Jei rimtai, diagnozių sąrašas buvo nemažas.
Gydžiausi gan ilgai. Gydytojai iš pradžių pasakė, kad greičiausiai tai užtruks apie pusę metų, o jeigu bandysiu stotis ant pačiūžų anksčiau, tai viskas užtruks ilgiau. Man aišku per pusę metų neužgijo. Ilgai kovojau ir tiesiog pavargau psichologiškai, todėl vienu momentu buvau priėjusi tokį sprendimą, kad baigsiu karjerą.


 
- Jei taip būtų nutikę, kur būtumėt bandžiusi save realizuoti?
- Nuo čiuožimo toli nebūčiau pabėgusi. Tuo metu savaitgaliais kartais treniruodavau vaikus, taigi būčiau labiau pasinėrusi į šią veiklą. Man patinka piešti, todėl būčiau pradėjusi lankyti pamokas. Dar visada norėjau pradėti mokytis kokią nors naują kalbą.
Kai užsiimi čiuožimu, papildomai veiklai nėra laiko. Paskutinį kartą piešiau prieš metus savo trenerius. Po to laiko pieštuko į rankas nepaėmiau, nes laiką skiriu čiuožimui, mokymuisi arba miegui, kai nebelieka jėgų.
 
- Ir pabaigai – kas paskatino jus pamilti dailųjį čiuožimą?
- Šis sportas kitoks, nes mes visi atliekame panašius elementus, kurie kiekvienoje poroje ar sportininke atrodo kitaip. Mes atsiskleidžiame skirtingai ir judesius, choreografiją interpretuojame skirtingai. Kiekvienais metais skiriama tema, kuri kiekvieno sportininko suvokiama kitaip.
Kai užlipu ant ledo, viskas užsimiršta. Atrodo, kad ilgai nečiuožus ir užlipus ant ledo pačiūžų ašmenys slysta kaip peilis, o garsas būna pats mieliausias ausiai. Patys judesiai kuriami su muzika, o jai pasigirdus kūną užplūsta jausmai ir tiesiog šoki.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!