- Šalčiams užėjus, dairomės šiltų paltų. Kadaise dama su kailiniais – etalono, šiandien – labiau prasto tono ženklas. Gyvūnų teisių gynėjų akcijos, nukreiptos prieš kailinių verslą, apsukas privertė sumažinti?
 
- Bendrauju su pasaulyje garsiausiais prekių ženklais, tokiais kaip FENDI. Apie madą, kailius ir jų ateitį daug žinau. Šioje srityje esu profesionalė, todėl mano darbui pabaigos nematyti.
Salono veikloje jau daugiau nei dvidešimt metų nebedalyvauju. „Nijolė“ vykdo veiklą, ten kur yra didesnis potencialas, pietų Prancūzijoje, Monake. Aš daugiau nei keturiasdešimt metų esu geriausių kailinių siuvėja, daug jų ir persiuvu. Turiu nuostabią kailinių laboratoriją. O visų tų socialinių akcijų neimu į galvą. Žmonės išreiškia savo nuomonę. Bet yra ir tų, kurie nešioja kailinius, briliantus, važinėja brangiais automobiliais, valgo mėsą ir jokios socialinės akcijos jų nuomonės nepakeis. Šie žmonės yra mano klientai, su kuriais dirbu. Jų tiek daug, kad nejaučiu jokio priešiškumo mano atžvilgiu. Žmonės, kurie vertina tikrus dalykus, ekologiją, tikrą maistą, jų ir apdarai tikri – iš kašmyro, kailio, geros odos. Sako, briliantai gydo, bet, žinokite, kailis taip pat. Be abejo, ne visi natūralų pluoštą sau gali leisti. O kad „Nijolė“ pakeitė geografiją – natūralu. Visi žiūrime, kur yra galingesnis verslas, didesnis tokių prekių poreikis.
 
Natūralų kailį bando išstumti dirbtinis pluoštas. Audinių technikos taip ištobulėjo, kad neva sunkiai ir atskirsi natūralų kailį nuo dirbtinio.
 
- Iš karto matyti, kur sintetika... Viena klientė pasakojo nusipirkusi sintetinius kailinius. Brendiniai, paskutinio mados šauksmo, bet nuo pečių krenta, nelimpa. Mados auka, kuri perka tai, kas jai nemiela, bet yra „ant bangos“. Manęs prašo pataisyti, sako: jūs stebuklus darot. Aš net rankų prie to nekišu. Sintetika labai kenksminga, viena chemija: polisterolai, endomolekulinės medžiagos, kurios nuo šilumos, šalčio, prakaito, drėgmės įvairiai reaguoja, skyla, nuodija žmogų, ardo jo energetinį lauką. O žmogus nesupranta, kodėl blogai jaučiasi tai vilkėdamas.
Kailis – pati sveikiausia, ekologiškiausia medžiaga, ypač tinkama žmogui. Jis ne tik sušildo, bet ir suteikia gerą pojūtį. Moteris, apsivilkusi kailinius, nudžiunga, ima labiau save mylėti ir vertinti. Žinoma, kailiniai turi būti ir stilingi, šiuolaikiški. Mada keičiasi greitai, o kailis, jei gerai išdirbtas, nepakliuvo į blogas rankas, yra amžinas. Kailiniai, jei gerai pasiūti, gerai ir guli, yra patogūs. Kai moteris juos nešiodama gerai jaučiasi, save myli, geba ir kitus mylėti, pradžiuginti.
Tas pats yra ir su maistu, kurį valgome. Kai kuriems tinka daržovės ir iš parduotuvės, o kiti žmonės važiuoja į ūkius. Dabar mano arkliukas – biodinaminis, ekologiškas ūkis. Man svarbu, kad daržovės turėtų teisingą energetiką, kad maistas būtų vaistas ir nereiktų jokių papildų gerti.
Juokauju, kad užsiimu dviem auksais: minkštu auksu – kailiu ir žaliu auksu – daržovėmis, kurios užaugintos biodinaminiame ūkyje. Jame užaugintas pomidoras yra visai kitos energetikos. Tai – vaistais, turtas, sveikata. Ekologija yra ateitis, todėl mada nešioti sintetiką praeis. Žmonės tiek užteršę jūras įvairiais sintetiniais dalykais. Šiukšlių salos, ištisi žemynai jau nuo to išaugo...
 
- Minėjote, kad susirgusi onkologine liga iš esmės pakeitėte pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą.
 
- Kiekvieną rytą – sninga, lyja – aš pusę šešių ryto ežere. Įlendi į šaltą vandenį, „užsitaisai“ teigiamai! Atrodo, kad ir aplinka, ir žmonės geresni tapo: dienos planas fainas, kolektyvas geras, klientai – super. Mintys nukreiptos, kad viską pasieksiu ir įgyvendinsiu. Mintys praskaidrėja, supranti, kas yra tikrosios gyvenimo vertybės. Gyvenimas iš esmės pasikeičia. Save reikia saugoti nuo bet kokio negatyvo, pasmerkimo. Gink Dieve, kad kitam žmogui nebūtų nepatogu su tavimi kalbėtis. Jei aplik save kursi tik pozityvą, tada ir ligos nepuls. Sveikata – mūsų rankose. Be to, reikia turėti tikslą, žinoti, dėl ko dirbi ir visą gyvenimą mokytis. Mano mama mirė būdama 99-erių. Ji visą laiką mokėsi ir kitus mokė. Pati dar dvidešimt metų ketinu dirbti! Esu savo laivo kapitonas.
 
- Neabejoju, kad toks pozityvus nusiteikimas padėjo įveikti sveikatos negandas.
 
- Kai susirgau, tiesiog atsiskyriau. Išvažiavau trims mėnesiams į Korsikos salą ir išsigydžiau. Žinoma, Lietuvoje praėjau visas tas baisias chemines procedūras. Po to buvo svarbiausia užduotis nuo jų išvalyti organizmą. Lietuvoje nepražūsi. Čia patys geriausi gydytojai. Teko gydytis ir Šveicarijoje, ir Monako ligoninėje gulėjau. Nepalyginamas dalykas su Lietuva. Einu koridoriais Santariškėse ir didžiuojuosi: kokia Lietuva stipri ir galinga, kad turime tokią gydymo kokybę. Gal kai kada žmonės nepatenkinti, kad jiems dėmesio pritrūksta, bet čia ne gydytojų, o smegenų klausimas.
 
- Ką tik grįžote iš Druskininkų gydyklos, sakėte tam jaučiate silpnybę. Ne Korsika, bet...
 
- Mano kredo – pozityvus mąstymas, kad aplink nebūtų jokio negatyvo, sveikas maistas, užaugintas be trąšų, chemijos, viskas tikra, teisinga. Darbe esu užsiėmusi: sezonas čia niekada nesibaigia, net vasarą. Nepaisant to, kiekvieną mėnesį randu laiko nuvykti į Druskininkų gydyklas. Pasportuoju, prisimaudau. Po trijų dienų grįžtu į darbus kaip ant arklio: patenkinta sau tai pasidovanojusi, vėl sveika. Visi žino šią mano silpnybę. Esu buvusi ir brangiausiose šiaurės Italijos gydyklose, kur įvairūs aktoriai suvažiuoja gydytis, kūdintis. Viskas brangu, prabangu, dėmesys išskirtinis, gydytojai šokinėja, bet tokios gerovės kaip Lietuvoje niekur nerasite. Žmonių pasiaukojimas, dėmesys, švara viską atperka. Sunku palyginti. Dvasinis užtaisas. Žaviuosi kaskart. Kai gali palyginti, supranti vertę. Žmonių su tokiu dvasiniu užtaisu niekur nemačiau. Išaiškins, padės, patars.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!