- Viena mokykla sostinėje atvėrė duris ir eksperimento tvarka moko vaikus ne per nuotolį. Kaip gyvena jūsų vadovaujamos įstaigos?
- Darželį lanko turbūt trys ketvirtadaliai vaikų, o mokykloje veikia tik priešmokyklinė klasė, tad mūsų mokykla tokia apytuštė. Pradinukai pagal karantino sąlygas negali eiti į mokyklą, tačiau jie jos jau taip pasiilgo, kad net surezgė slaptą planą, kaip čia patekti niekieno nepastebėtiems – eiti pro užpakalines duris (juokiasi).
 
- Gal jau matote, kaip mokslas per nuotolį veikia vaikų žinias, gebėjimą jas įsisavinti?
- Vieniems vaikams nuotolinis mokymas labiau sekasi, nes namuose šalia jų gali būti tėveliai. Tačiau tai – mažesnė dalis. O tiems vaikams, kurie didžiąją dienos dalį vieni praleidžia prie kompiuterio, yra keblumų. Programą įsisavinti spėjama – čia bėdos nėra. Tačiau, kaip pastebėjo mokytojai, pabendravę su tėvais, vaikai yra emociškai pavargę. O tai kiša koją motyvacijai, ypač sunku įsivažiuoti į rutiną.
 
- Kaip manote, ar pandemija nepadarys žalos pradinukams tvirtinant mokymosi įgūdžius?
- Jau padarė. Ypač vaiko saviugdai, ėjimui savo keliu, socialiniams įgūdžiams, emocinės brandos formavimui. Gerai tik tai, kad mes apie tai daug kalbame ir stengiamės išgirsti, kas vaikui sunku, kokios jo problemos. Ir stengiamės visaip palaikyti jo motyvaciją. Todėl pas mus visos pamokos vyksta gyvai, nes tiesioginis kontaktas su mokytoja, bendravimas yra labai svarbus.  


 
- Jau daugiau nei dešimt metų esate ugdymo įstaigų – darželio ir mokyklos – vadovė, tačiau dauguma jus atsimena kaip nuostabios TV laidos vaikams (ir ne tik jiems) „Tele bim-bam“ vedėją. Ar nepasiilgstate televizijos?
- Tos durys jau uždarytos ir nostalgijos laikas praėjęs. Sąmoningai pasakiau sau „užtenka“, tačiau vaikai mano gyvenime liko. Dar dirbdama televizijoje daug metų turėjau popietinę vaikų kūrybinę ugdymo studiją, tad ji natūraliai išsivystė į dienos centrą, darželį. O jame tęsiu savo idėjas: kad vaikui reikalingas kūrybiškas ugdymas, jo gebėjimų pastebėjimas, įvertinimas, jam reikalinga saugi, rami ir gera aplinka, todėl darželis įsikūręs pušyne, šalia upės, kur vieną dieną galime muzikuoti paukščiams, o kitą dieną eiti jų klausytis. Taigi, čia suradau savo posūkį, čia jaučiu pilnatvę ir laimę.
 
- Padėjote atskleisti ne vieno vaiko gabumus, talentą, kai kurie ir užaugę nuėjo kūrybiniu keliu – vaidina, dainuoja, groja. Ar sekate buvusių laidos herojų gyvenimą, o gal jie jums skambina ir pasakoja, kaip gyvena?
- Tikrai palaikome ryšį – ir susiskambiname, ir gyvai susitikdavome, kai galėjome. Su visais draugaujame socialiniuose tinkluose. Santykis visada buvo draugiškas, vadinamės vardais, nesu nei teta, nei mokytoja, nei vadovė. Smagu matyti juos užaugusius, besikeičiančius.
Manau, kad ir tiems, kurie nežengė muzikos keliu, „Tele bim-bam“  davė daug: suteikė stiprybės, šitokia sceninė patirtis sukrovė didelį ir vertingą bagažą.
Be to, bendrauju ne tik su buvusiais mano vaikais, bet ir jų artimaisiais. Nes dalyvaujant projektuose, laidose, statant roko operą „Voro vestuvės“, keliaujant visada šalia buvo tėvai.
 
- Anuomet laidas vaikams ir visai šeimai žiūrėję pažinojo ne tik jus, bet ir jūsų šeimą. Kaip gyvena jūsų vaikai, kuo užsiima?
- Mano dukra Kotryna jau dešimt metų dėsto muzikos pamokas mano darželyje ir mokykloje, dainuoja grupėje „Okata“, puikiai muzikuoja. Sūnus Rapolas, dainavęs gal dešimt metų, šiandien suka profesionalaus būgnininko keliu ir šiuo metu turi pakvietimą studijuoti viename Londono universitete. Sūnus Justas, kadaise atlikęs „Musę“, padovanojo mums pirmąją anūkėlę, taigi jau pusmetis esu močiutė.
 


- Po ilgų metų pramogų pasaulyje sakote galiausiai atradusi vidinę ramybę, darną. Papasakokite, kaip jums tai pavyko? Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
- Čia nėra baigtinio proceso. Rasti ramybę ir darną – kiekvienos dienos darbas su savimi. Tai – taika su savimi, siekis gyvenime daryti tai, ką sako tavo širdis, kaip banaliai tai beskambėtų. Bet reikia turėti laiko tą širdį pamatyti, ją išgirsti. Juk bėgame, skubame, lekiame ir dažnai nekreipiame dėmesio į širdies poreikį, šauksmą. Ji mums sako „stop“ ir jei mes negirdime, atsiranda krizės, sveikatos problemos ar kiti ženklai. Porą metų intensyviai save stebėjau. Šio etapo man reikėjo pasitraukus iš šou pasaulio, nuo to „Neringos iš „Tele bim-bam“ įvaizdžio. Man reikėjo sustoti ir nuoširdžiai savęs paklausti, ko aš noriu toliau. Ir į tą klausimą atsakymo ieškau kiekvieną dieną. Beje, atsakymas gali keistis ir tai normalu, nes ir žmogus keičiasi. O aš dar esu iš tų, kurie linkę net daugiau nei dešimt kartų tai pasitikslinti – tiek pokalbiuose su savimi, tiek su šeima ar draugais. Nes tai yra vertybių klausimas: kas tau yra svarbiausia. Ar pavyko rasti atsakymą? Ieškau. Jei atsakyčiau teigiamai, tai reikštų uždarytas duris. Džiaugiuosi, kai pavyksta tą dieną. Tada esu rami prieš savo sąžinę.
Taip, nevalgau mėsos. Kodėl? Tai įvyko visiškai natūraliai. Žinoma, prasidėjo nuo apsinuodijimo kepsneliu. Tačiau kadangi valgė visi, o bloga buvo man vienai, priėmiau tai kaip ženklą. Tiesiog atėjo laikas. Į kraštutinumus nepuolu, nesu veganė ar panašiai, tačiau man labai gerai – ir mintys, ir organizmas švaresni. Jau turbūt vienuolika metų, kai mėsos nevalgau, tačiau mielai jos paruošiu dviem namie likusiems vyrams – vyrui ir sūnui. Man pačiai patinka daržovės, troškintų daržovių patiekalai, mėgstu žuvį, košes ir kartais papiktnaudžiauju baltų miltų saldumynais.

---

 
Pabaikite sakinį
Diena pasiseka, kai… pavyksta nuoširdžiai pabendrauti bent su vienu žmogumi.
Mano gyvenimo moto. Pats sudėtingiausias klausimas. Paskambinkit rytoj.
Visiems pedagogams šiuo metu palinkėčiau… surasti asmeninį santykį su kiekvienu mokiniu – tai didžiausia vertybė mokytojo profesijoje.
Šiandien skaitau:... Kazuo Ishiguro „Palaidotas milžinas“ ir Sogjalo Rinpočės „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga“.
Tobulas sekmadienis yra,… kai atsikeliu anksčiau už visus, vienatvėje išgeriu kavos ir po to visiems iškepu tradicinius sekmadienio blynus.
Svajoju, kad vasarą… su vyru galėsime pratęsti nuostabią kelionę po Lietuvą, šįkart – po Žemaitiją, aš jaučiu, kaip ji manęs laukia.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!