- Prieš Kalėdas, rodos, visi skuba į Operos ir baleto teatrą jau kone dešimtą kartą žiūrėti „Gulbių ežero“ arba „Spragtuko“. Tai - klasikinė švenčių įžanga?
- Taip, šitai tikrai justi! Pažiūrėjote „Spragtuką“ – oficialiai pradėjote šventinį laikotarpį. Nusivesti vaikus tarpušvenčiu į spektaklį – tikra Kalėdinė klasika. Per šventes visada norisi ko nors ypatingo, apsilankyti ten, kur yra aukšta kultūra. Pripažinkime, naktinis klubas tokio efekto neduos.
Kita vertus, gaila, kad tik per didžiąsias šventes visuomenė aktyviau susidomi kultūriniais renginiais. Reikėtų dažniau. Nors, ačiū Dievui, kad bent tiek.
 
- Gal visa tai tik noras pasipuikuoti? Kaip liksi į instagramą neįsikėlęs asmenukės prie Operos ir baleto teatro eglutės...
- Jei pradžioje visa tai tik pasidemonstravimas, maža ką, gal vėliau pradės patikti? Man taip buvo su futbolu. Niekada jo nežiūrėjau, nesupratau, ko jie ten aplink tą kamuolį laksto. Bet prieš dvidešimtetį, kai buvo pasaulio futbolo čempionatas, atsidūriau Maskvos ligoninėje – darė kojos operaciją. Palatoje, kaip tyčia, kartu gulėjo vienas futbolininkas, kitas pamišęs futbolo aistruolis. Taigi diena dienon žiūrėjome rungtynes. Taip ir likau užburtas. Dabar, kai tik rodo futbolą, visada žiūriu. Patekau į tą terpę ir pats užsikėčiau. Gal su menu lygiai tas pats? Pirmą, antrą kartą nuėjęs į spektaklį galbūt nieko nesuprasi, bet vėliau atrasi ryšį. Prasiplės pasaulėžiūra ir į meną imsi žiūrėti kitaip.


 
- Jūsų akimis, lietuviai domisi kultūriniais renginiais?
- Džiaugiuosi, kad lietuviai eina kultūros link. Kai išėjom iš tarybinių laikų, kultūrinis lygis vis kyla. Būdavo pakyla uždanga ir laukdavai, bus salėje žmonių ar ne. Sėdi lopinėliais – ten pabarstyta po kelis, ten... Tai skaudindavo, o dabar žinau – žiūrovų bus pilna salė.
 
- Kaip manote, per dviejų dalių baleto spektaklį gali kantriai išsėdėti pavyzdžiui, ketverių metų vaikas? Juo labiau susidomėti?
- Mano žmona pirmą kartą sūnelį atsinešė pasižiūrėti į šokantį tėtį, kai jam buvo vos du mėnesiai (juokiasi). Tai buvo paskutinis mano spektaklis operos ir baleto teatre, todėl labai norėjosi, kad sūnus tai pamatytų. Jis, aišku, visą laiką pramiegojo. Na, bet bent jau muzikos ramiai paklausė.
Atsisveikinęs su didžiąja scena sakiau, kad iš princo virtau karaliumi – pereinu į kitą etapą. Vis dėlto stebuklingas gyvenimo etapas vis nesibaigia - scena nepaleidžia. Kaip esu princas, taip esu – tenka pasirodyti spektakliuose, o mano vaikams dar mane pamatyti. Džiaugiuosi, kad ketverių Paulius ir dvejų Eva ne tik pramiega spektaklio metu mamai ant kelių. Neseniai rodytą spektaklį „Graiką Zorbą“ sugebėjo žiūrėti, o po jo man į sceną atnešė gėlių.
 
- Matyt, žiūrėjo su malonumu, nes šoko tėtė?
- Tikriausiai (juokiasi). Vaikiškus spektaklius žiūri su džiaugsmu. Vaikus prie kultūrinių renginių reikia pratinti nuo mažų dienų. Jei vaikystėje nepratini prie estetinio scenos grožio, pamilti ją vėliau nebus poreikio.


 
- Na, bent jau dėl karšto šokolado....
- Tai viena sudedamųjų to malonumo dalių. Karšto šokolado reikia ne tik vaikams. Neišsėdėsi be pertraukos kelių dalių spektaklyje - atsikvėpti reikia.  
 
- Pastaruoju metu eidami į spektaklį žiūrovai puoštis nėra linkę, net leidžia sau į teatrą ateiti su džinsais. Koks turėtų būti aprangos kodas einant spektaklio žiūrėti šventinį vakarą, o kaip apsivilkti įprastą?
- Eidamas į spektaklį tiesiog esi įpareigotas pasipuošti. Su džinsais ar kedais, kaip dabar mėgsta jaunimas, yra nepagarba aplinkai. O šventinis vakaras nuo paprasto skiriasi – galite apsirengti pačiais įspūdingiausiais apdarais, kokius tik turite garderobe. Neprašausite.
 


- Nerijau, sakykite, ar scenos artistai jaučia, kad šventiniu laikotarpiu scena įgauna papildomos dvasios? Ar tai jūsų profesijos pakylėjimo metas?
- Artistų tai neliečia. Pavyzdžiui, manęs visiškai nejaudina, kad šiandien, tarkime, Kalėdos. Man išėjimas į sceną - jau savaime šventė. Profesionalas šoks ir atiduos save žiūrovams visu šimtu procentų lygiai taip pat kaip įprastą vakarą, nesvarbu pilna salė bus ar pustuštė.
Man šventinis maratonas - kaip juodasis penktadienis. Toks, beje, būna visas gruodis. Kasdien važinėju tarp Vilniaus ir Kauno baleto mokyklų: vyksta šventinės parodomosios pamokos vaikučių tėvams. Taip pat šoku spektakliuose Kaune ir Klaipėdoje. Be to, su vaikais statome šventinį spektaklį. Štai vakar vėlai vakare grįžau iš Kauno, šiandien anksti ryte vėl lekiu tenai.
 
- Kodėl mergaitės taip trokšta šokti baletą, o berniukų čia trūksta?
- Šiemet mūsų baleto mokykla švenčia dešimtmečio jubiliejų. Ta proga skatindami aktyviau šokti berniukus kviečiame lankyti pamokas nemokamai. Kažkaip reikia juos pritraukti. Džiaugiuosi, kad jau yra susidariusi grupė. O mergaitės šoka ir dėl kitų joms atraktyvių dalykų, pavyzdžiui, magiško sijonėlio, įtaką daro ir filmukai. Kita vertus, visos mergaitės iš prigimties balerinos. Mano mažoji Eva dar būdama metukų jau stojosi ant pirštų galiukų, sukosi. Nusivedi ją į mokyklą pasižiūrėti, kaip kitos mergaitės šoka, – grįžusi namo ir ji nori viską kartoti. Lipam į lovą, ji rankas pakelia į viršų, stiebiasi, kojas kelia... Kai tėvai pasižiūri į tokį vaiką, kokia pirma mintis? Aišku, kad į baletą!


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!