Lietuvos neįgaliųjų sporto lengvaatletis, paralimpinis čempionas, Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius (38 m.), laukdamas Paralimpiečių krantinės Vilniuje atidarymo sako, jog paralimpinis sportas sulaukia vis daugiau visuomenės palaikymo, o sportuojantys neįgalieji vis dažniau tampa įkvėpimo šaltiniu sveikiems žmonėms.
„Esu labai laimingas žmogus. Mano mama yra net pasakiusi frazę, kad mane ištiko laiminga nelaimė. Žodžių žaismas, bet traumos dėka mano gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę“, - sako Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius.
- Vilniaus centre, šalia Neries, vilniečiams bus atverta nauja erdvė – Paralimpiečių krantinė. Projektą inicijuoja Lietuvos paralimpinis komitetas. Siekiate įkvėpti sportuoti visus, patyrusius traumas, turinčius negalią?
- Paralimpiečių krantinę tikimės atidaryti pavasarį, nes ji dabar yra dar tvarkoma. Ja norisi pagerbti jau esamus Paralimpinių žaidynių prizininkus ir apskritai populiarinti neįgaliųjų sportą. Tai bus susibūrimų vieta, galimybė pabendrauti, įkvėpti vieniems kitus. Jos įkūrimas sutampa su Lietuvos paralimpinio judėjimo trisdešimties metų sukaktimi. Atminimo ženklai ir su jais susijusi informacija bus visiškai prieinami žmonėms su fizine ir regos negalia.
Svarbiausia, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie neįgaliųjų sportą. Mūsų pagrindinis tikslas – įtraukti neįgaliuosius į sportą, nes jų sportuoja dar gana nedidelė dalis. O sportinė veikla prisideda prie gyvenimo kokybės gerinimo.
-
Parolimpinis sportas pastaraisiais metais regis išpopuliarėjo...
- Mano manymu, tikrai išpopuliarėjo. Galbūt tai kiek susiję su mano atėjimu į komitetą, stipria komanda, tačiau labiausiai neįgaliųjų sportą populiarina įvairūs projektai. Mūsų lengvaatlečiai gali varžytis kartus su sveikaisiais Lietuvos lengvosios atletikos čempionate, dviračių čempionate, planuojame varžytis ir plaukimo čempionate, kuriame dalyvaus trys mūsų sportininkai su regos ir fizine negalia.
-
Galimybė atstovauti Lietuvai varžybose suteikia daugiau tikėjimo savo jėgomis?
- Viskas priklauso nuo žmogaus. Aš sportavau iki traumos, norėjosi tai daryti ir po to. Kai pradedi sportuoti, norisi laimėti, pasiekti rezultatų ir fizinis aktyvumas įgauna dar didesnę prasmę. Žmogus mato, kad ne tik jo fizinė sveikata gerėja, bet ir rezultatai gerėja, o tai motyvuoja siekti dar daugiau. Tai turi didelę reikšmę ir psichologinei savijautai.
Pamenu, kai pats prisijungiau prie neįgaliųjų sporto, man buvo didžiausias pavyzdys matyti, kad neįgalieji lygiai kaip ir sveiki gali važinėti po pasaulį, dalyvauti aukšto meistriškumo varžybose, pamatyti skirtingas šalis. Ir jie visiškai nesijaučia kitokie. Tarp kitko, jau net ir keistai skamba tas skirstymas – sveikųjų ir neįgaliųjų sportas. Mes visi sportuojame, visi integruojamės į pasaulį, plačiąją visuomenę, siekiame tų pačių rezultatų.
-
Ar pastebite, kad kartais būtent neįgalieji yra įkvėpimo šaltinis sveikiems žmonėms, o ne atvirkščiai?
- Žinoma. Kai neregintis lengvaatletis šoka į tolį nematydamas absoliučiai nieko ir pasiekia gerų rezultatų, jis įkvepia ne tik neįgaliųjų bendruomenę, bet ir sveikųjų. Juk jeigu gali jis, gali ir tu, turėdamas rankas, kojas, akis ir panašiai. Man smagu, kad galime įkvėpti vieni kitus ir būti pavyzdžiu.
-
Karantinas smarkiai paveikė varžybų tvarkaraštį?
- Šiemet negalėjome organizuoti
Geriausių metų neįgaliųjų
sportininkų apdovanojimų vakaro. Dėl pandemijos teko atšaukti nemažai renginių. Varžybų praktiškai nebuvo, tad kol kas mūsų sportininkai treniruojasi patys nelabai žinodami kam. Kitų metų varžybų kalendorius suplanuotas, bet vėlgi neaišku, persikels kas nors dar labiau į ateitį, ar ne. Na, bet tokia situacija... Labai laukiam, kada viskas pasitaisys ir grįšime į įprastą ritmą. Jeigu jau žmonės geba susitaikyti su savo negalia, reikia susitaikyti ir su dabartine pandemine situacija, neprarasti motyvacijos judėti į priekį.
-
O pats sportui laiko dar randate?
- Sportuoju tik dėl savęs, ne profesionaliai. Namų garaže esu įsirengęs šiokią tokią sporto salytę, kur galiu užsiimti mankšta ir svorių kilojimu. Tai labiau liko mano hobis, kurį tenka derinti su darbu ir tėvyste. Būna, kad aš sportuoju, o sūnus šalia žaidžia. Galbūt ateis toks laikas, kai bus galima sportuoti kartu. Dar, regis, tik pradėjo vaikščioti, bet laikas skrieja dideliu greičiu. Aš, kaip tėvas, tikrai norėčiau, kad ir sūnus ateityje sportuotų. Juk jau seniai mokslas įrodė, kad fiziškai aktyvius žmones rečiau lanko depresija, slogi nuotaika. Sveikame kūne – sveika siela.
-
Karantinas tikriausiai puiki proga daugiau laiko skirti šeimai. Kaip sekasi „dirbti“ tėčiu?
- Visai neblogai man sekasi. (Šypsosi.) Gimus sūnui pasikeitė visa mano pasaulėžiūra ir manau, kad būtent jis yra mano didžiausias gyvenimo laimėjimas, o ne medaliai iškovoti varžybose. Sporto pergalės man svarbios, bet šeimos – svarbiausios, tai - nesulyginama. Manau, kad tiek mama, tiek tėtis vaiko gyvenime turi būti lygiomis dalimis, mudu su Daiva taip pat pasidalijame atsakomybes ir darbus. Pastebėjau, kad mano tėviškas vaidmuo ir laikas su sūnumi duoda rezultatų. Seniau pametęs žaislą ar ko norėdamas eidavo tik pas mamą, dabar vis dažniau Mykolas ateina pas mane. Vadinasi, ryšys stiprėja, tai - neįkainojamas džiaugsmas.
Prieš susilaukiant sūnaus skaičiau daug knygų, psichologinės literatūros, kad galėčiau būti kuo geresnis tėvas, žinočiau, kaip atliepti vaiko poreikius, gilinausi į berniuko auklėjimą. Galiausiai žmonos dėka apskritai atradau psichologinę literatūrą ir pradėjau ja domėtis giliau.
- Psichologinė saviugda turbūt padeda ne tik kasdienybėje?
- Tikrai taip. Mano mokytoja šiame kelyje yra žmona. Ji daug žino, yra man pavyzdys savo ramybe. Aš taip pat to ieškau psichologijoje. Neslepiu, kad lankausi pas psichologą ir manau, kad tai nėra nieko gėdingo. Kai kuriuos dalykus, klausimus be profesionalo pagalbos išspręsti, atsakyti sau nėra lengva. Man tai padeda ne tik rasti ramybę, suvokti savo veiksmus, šeimos santykius, bet praverčia dirbant su neįgaliaisiais. Juk prie kiekvieno žmogaus reikia prieiti vis kitaip. Kiekvieną motyvuoja skirtingi dalykai, ir tai man privalu išmanyti. Man atrodo, kad mane kaip asmenybę sustiprino ne tik patirta trauma, šeima, bet ir ėjimas pas psichologą.
- Jūs laimingas žmogus?
- Esu labai laimingas žmogus. Mano mama yra net pasakiusi frazę, kad mane ištiko laiminga nelaimė. Žodžių žaismas, bet traumos dėka mano gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę. Vakarų psichologai net kelia klausimą, kodėl žmogui turi nutikti kokia liga ar avarija, kad pasikeistų požiūris į gyvenimą. Bet čia, matyt, vakarų kultūros dalis - skubėti gyventi ir susimąstyti tik nutikus sukrečiančiam įvykiui. Ta savo nelaime aš džiaugiuosi.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: