„Kai sportuoji, natūraliai mažiau norisi valgyti arba vartoji lengvesnį maistą. Kai ne, tada trūksta energijos ir imi jos iš bet kur. Prieš spektaklį smūginės energijos pliūpsnį duoda cukrus, kava. Aišku, po to jautiesi atvirkščiai – visiškai išsunktas“, - pasakoja teatro ir kino aktorius Martynas Nedzinskas.
- Sukiesi teatre it voverė rate, lieka laiko poilsiui?
- Lieka, bet jis yra kiek kitoks. Kaip poilsiauja aktoriai? Nežinau, ką daro kiti, bet aš tinginiauju. Kaip tik kelias dienas per Velykas atsikvėpiau.
- Daugiau laiko prireikia atsigauti emociškai?
- Priklauso nuo spektaklio, bet pavargsti ir fiziškai. Prieš „Fantazijaus“ premjerą į repeticijas ateidavome dešimtą ryte ir tik dešimtą ar pusę vienuolikos vakare išeidavome. Pavalgai vieną kartą, jei suspėji. Bet premjera yra premjera. Tai – išskirtinis dalykas. Tuos spektaklius, kuriuos vaidini kasdien, jau turi „raumenyje“, po jų daug ilsėtis nereikia. Tiesiog reikia mokėti „įkristi“ į vaidmenį ir iš jo „išeiti“, taip apsisaugoma nuo emocinių ar kitokių perkrovų – tai daugiau technikos dalykas.
- Negi kasdienybėje pavyksta laikytis tvarkingos dienotvarkės?
- Na, tai juk irgi dienotvarkė: vakare – premjerinis vakarėlis, kitą rytą pamiegu iki devintos-dešimtos valandos, pabūnu namie iki trečios, atvažiuoju į teatrą, nes penktą valandą spektaklis. Jis truks penkias valandas, grįšiu namo vienuoliktą vakaro, apie vidurnaktį dar pavalgysiu. Kitą dieną turiu teatre būti pirmą valandą, nes spektaklis trečią...
- Chaotišku ritmu gyvendami menininkai neretai „perdega“. Sveikata dar nepaveda?
- Kol kas dar laiko (juokiasi). Kūnas prie daug ko prisitaiko. Buvau pradėjęs sportuoti, bet artėjo premjera, nebeužteko nei laiko, nei valios. Tikiuosi, Paryžiuje vėl pradėsiu tai daryti. O su mityba – visiškai prastai (juokiasi). Kai sportuoji, natūraliai mažiau norisi valgyti arba vartoji lengvesnį maistą. Kai ne, tada trūksta energijos ir imi jos iš bet kur. Prieš spektaklį smūginės energijos pliūpsnį duoda cukrus, kava. Aišku, po to jautiesi atvirkščiai – visiškai išsunktas.
- Jau keleri metai rutiną neišvengiamai paveikė naujos – tėčio – pareigos. Esi sakęs, kad su malonumu įsivaizdavai šį vaidmenį, nors žinojai, kad bus sunku.
- Nenorėčiau nei girtis, nei skųstis. Visų, turinčių vaikų, tie džiaugsmai ir rūpesčiai panašūs, mūsų šeima – niekuo neišskirtinė.
- Tiesa, kad aktorių atžaloms tenka augti teatre?
- Tegu gal dar paauga iki tol, kol galės savarankiškai jame būti (šypteli).
- Šeimos „galva“ namuose bent dažnas svečias ar daugiau matoma mama?
- Tikrai mato ir tėtį! Porą metų neturėjau daug darbo teatre, tad buvo laiko, kurį galėjau skirti šeimai. Taigi matydavo dažnai, išskyrus kai išvykdavau į gastroles.
- Nemaža tavo kūrybinės veiklos dalis – teatro „Kito kampo“ improvizaciniai pasirodymai. Kuris teatras – „rimtasis“ ar „lengvesnio“ žanro – tau artimesnis?
- Yra vaidmenys, kurie gilesni, kalbantys apie žmogaus sielą, prigimtis. Jie yra vienokie, juos atitinkamai priimi ir vertini. Pramoginiai spektakliai suteikia kitokio peno. Tragedija ir komedija viena šalia kitos visada buvo per vieną žingsnį.
- O ką pasakytum tiems, kurie tokius, atrodytų, „užkulisinius“ aktorių pakvailiojimus sunkiai pavadintų teatru?
- Jie turi visą teisę taip galvoti, tačiau pasiūlyčiau plėsti akiratį. Be abejo, tai – pramoginis žanras, bet kodėl tai turėtų būti blogai? Man pačiam improvizacijų šou – tiek pragyvenimo šaltinis, tiek puikus laikas, praleistas su gerais draugais, tiek nuolatinis aktorinis „trenažas“ bei visiška laisvė scenoje.
- Daug keliauji su gastrolėmis. Kuo skiriasi užsienio publika?
- Mentalitetu. Štai Ispanijoje spektaklis prasideda devintą dešimtą valandą vakare. Visi susirenka po siestos, klega, džiaugiasi. Antrą nakties spektakliui pasibaigus prieina, dėkoja, pasveikina, čia pat aistringai aptarinėja. Mūsų žmonės kuklūs, uždari, visgi šiaurės europiečiai esame.
- Kuo tau teatras įdomus kaip žiūrovui?
- Man įdomiausia procesas, kaip atsiranda dialogas ar net suokalbis tarp žiūrovų ir scenos. Kaip tai, kas vyksta scenoje, išjudina, priverčia tave, atokiau sėdintį, permąstyti savo tiesas ar vertybes.
- O kaip tai pajaučia aktorius būdamas scenoje?
- Tiesiog lyg atsiranda bendra sinergija, atrodo, kad tema pakimba erdvėje. Ir visi puikiai supranta, išgyvena tai, apie ką kalbama – piktinasi, abejoja ar sutinka.
- Dažnai šis dialogas įvyksta?
- Matyt, dažniau įvyksta. Bent norėčiau tuo tikėti.
- Išskirtum vaidmenį, kuris tau artimiausias?
- Šiaip sakoma, kad aktorius per gyvenimą sukuria tik kokių porą ar tris, jeigu pasiseka, vaidmenis. Tiesiog kiekvienas vaidmuo yra kito tęsinys. Tai gali būti visiškai skirtingi vaidmenys, bet jie tarsi kuria vienas kitą. Panašiai ir režisierius stato kokius penkis spektaklius iš eilės, o šeštasis „iššauna“ kaip itin geras, ypatingas. Arba dailininkas metų metus tapo tą pačią temą, kol išgrynina iki deimanto. Panašus yra ir aktoriaus kelias.
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: