- Mariau, ką Ukrainos karo situacija byloja jums pačiam? Kokius išgyvenimus sukelia?
- Karas visada baisu. Galų gale jis šalia, gali išsiplėtoti, pasiekti mus tiesiogiai. Situacija šiuo metu nieko gero nereiškia, todėl derėtų apsidrausti ir po ranka turėti pagrindinius daiktus, vaistinėlę, žinoti, kaip elgtis, jei išsirutuliotų blogiausias scenarijus. Informacijos apie civilinės saugos priemones galima rasti nesunkiai. Ką dar galime padaryti? Aukoti Ukrainai. Pinigais, daiktais, teikiant informaciją. Rūpintis pabėgėliais. Panikuoti šioje situacijoje tikrai nėra išeitis. Panika nepadės, priešingai – tiesiog pridarysi daug kvailų sprendimų ir viskas.
 
- Pastebite panikos savo aplinkoje?
- Savo aplinkoje panikos nepastebiu, veikiau įtampą. Mes, lietuviai, genetiškai esame pripratę prie panašių nesąmonių. Kai kurie vokiečiai perka maistą, laiko drabužius automobiliuose... Mes blaivesnio proto, o ypač vyresnė karta, kuri visko matė ir dar mažiau stebisi tuo, kas vyksta.
 
- Minėjote, kad kasdienės karo apžvalgos Facebook‘e padeda užsikalbėti nuo bejėgystės...
- Tai geriau, nei skaityti viską, kas papuola po ranka. Šiuo metu cirkuliuoja milžiniškas informacijos, kurią reikia patikrinti, susiaurinti, atsirenkant, kas yra svarbiausia, kiekis. Sisteminti ir išskirti pagrindinius akcentus pirmiausiai norėjosi pačiam sau, po to pagalvojau, kad tai gali praversti ir kitiems. Panašias apžvalgas vien „Facebook“ daro keliolika žmonių, o kur dar kiti socialiniai tinklai. Yra karo ekspertų, vertėjų, kurie išfiltruoja informaciją ir ją perteikia kitiems. Kodėl tai darau dar ir aš? Kiekvienas turime savo burbulą. Apie tai, kas vyksta, informuoju savąjį.
 
- Kaip renkate informaciją?
Naudoju Ukrainos informacinių agentūrų, žinių skelbiamą informaciją. Ukrainos administracinės sritys turi savo kanalus „Telegram“, „Faceboook“ yra Ukrainos ministerijų paskyros, kuriose pateikiamos pagrindinių įvykių suvestinės. Daug žinių gaunu ir iš „Twitter“. Spaudoje pasirodžiusius straipsnius neretai praleidžiu, nes juose esanti informacija šiek tiek vėluoja – užtrunka kelias valandas, kol yra išverčiama, patikrinama. Nebent tai būtų straipsnis, prasprūdęs ar prasprūsiantis pro skaitytojų ar žiniasklaidos akis. Manau, kad žinios vertingiausios tada, kai skelbiamos nedelsiant.
 
- Prasidėjus karui turbūt daugelis susizgribo, kiek mažai žino apie Ukrainą. Kaip jūs pats ją pažįstate?
- Ukraina nėra toli, tai – didžiulė šalis, tačiau apie Rusiją žinome daugiau. Turėtų būti atvirkščiai. Labiausiai šią valstybę pažįstu per literatūrą, kultūrą – poetus, rašytojus, vertėjus. Su daugeliu jų suvedė tarptautinis projektas „Magnus Ducatus Poesis“, svečiavomės vieni pas kitus, užsimezgė bičiulystė ir partnerystė. Dauguma mano pažįstamų gyvena Lvive, kita dalis – Kijeve. Pastariesiems žymiai sunkiau – bombardavimų metu jie nakvoja voniose, rūsiuose, koridoriuose. Mano paties pažintis su Ukraina nėra pilna. Nesu buvęs jos rytuose, daugiau teko lankytis vakaruose ir centrinėje dalyje. Tarp šių viena nuo kitos nutolusių sričių yra daug skirtumų, net ir kalbant apie žmonių mentalitetą. Tikiuosi, kad šis karas baigsis ir dar turėsiu progą nuvykti į Ukrainą, pažinti ją išsamiau.
 
- Ketinate išversti ukrainietės kolegės - poetės ir vertėjos - eilėraščius. Gal galite papasakoti daugiau? Pasidalinti viena kita eilute.
- Artimiausiu metu ketinu išversti vertėjos ir poetės Katerynos Michalycinos iš Lvivo tekstus, kuriuos ji atsiuntė man per „Messenger“. Tai – dienoraštinio tipo kūriniai. Jau atsiranda Ukrainos karo poezija, ji viešai publikuojama tinklalapyje „Čytomo“. Su kolegomis sutarėme, kad Lietuvai labai trūksta ukrainiečių poezijos antologijos, tačiau šiuo metu esame pradėję rengti baltarusių. Norime ją užbaigti, o po to tikrai ateis eilė Ukrainai.
 
- Kiekviena panaši situacija yra išbandymas visuomenei. Kaip, jūsų nuomone, vakarietiškai visuomenei (bent jau iki šiol) sekasi su juo tvarkytis?
- Blogai. Galėtų būti geriau. To, kas daroma dabar, reikėjo imtis 2014-aisiais (turiu galvoje sankcijas). Šiuo metu atrodo, kad viskas vyksta per lėtai, per mažai. Tiesa, nežinau, kiek vakarai gali įsikišti į šį karą nepradėdami kariauti patys. Tai subtilūs klausimai, o aš nesu karybos žinovas. Suprantu, kad rizikos slypi už visų sprendimų ir jie gali turėti rimtus padarinius. Man įstrigo Europos politikos analizės centro viceprezidento Edward‘o Lucas‘o mintis, kuria jis pasidalijo „Twitter“: „Pagaliau galime atsiprašyti rytų europiečių, kad vadinome juos aliarmistais, panikieriais.“
Buvome teisūs, bet kas iš to? Dabar visiems viskas apie viską aišku, tačiau kaip nutraukti šį karą? Pažaboti putino režimą? Bandoma kalbėtis, tačiau beviltiška iš to tikėtis kokių rezultatų. Elitinio universiteto auklėtinio, Prancūzijos prezidento Emmanuel‘io Macron‘o kalba absoliučiai skiriasi nuo tos, kuria šneka žemiausio sluoksnio bendravimo stilių suprantantis putinas. Jiems kalbėtis tiesiog beprasmiška. Galbūt šiek tiek padėtų, jei Macron‘as imtų kalbėti kokiu nors Marselio slengu, jei jį moka. Bet jis nemoka... O gal jis tiesiog kaip psichiatras tikrina putino adekvatumą...
Kalbant apie Lietuvos visuomenę, gerai, kad nepuolėme užpuldinėti rusų kilmės kitataučių, Lietuvoje gyvenančių rusų (nors incidentų, deja, yra). Padedame, kuo galime, aukojame milžiniškas sumas pinigų, daiktų. Manau, kad visko tikrai pakanka, yra kaip ir turėtų būti. Kai skaitau ukrainiečių, kuriuos turiu drauguose, mintis socialiniuose tinkluose matau, kad jie yra... nežinau, koks žodis labiausiai tiktų tai būsenai apibūdinti... Stoiški, taip, tai tinkamiausias žodis. O daugelis mano draugų rusų droviai tyli. Suprantu juos, bet nepateisinu. Gavau pora atsiprašymo laiškų, kuriuose jie gailisi, sako, kad jiems yra gėda. Manau, kad susitikę su šiais žmonėmis paspausime vieni kitiems rankas.
 
- O su kitais?
- Veikiausiai ne. Po to, kas įvyko, neišvengiamai teks peržiūrėti santykius su rusija, jos piliečiais, kultūra. Tikriausiai tebeskaitysime Dostojevskį ir kitus autorius, kurie neturi nieko bendra su tuo kas vyksta (tiesa, "didžioji" rusų literatūra irgi yra šiek tiek atsakinga už imperinį naratyvą). Labai tikiuosi, kad niekam nešaus į galvą jų išmesti, tačiau atsirinkti tikrai reikės.  
 
- Bent jau mano studijų metais sieti meną ir politiką buvo tarsi koks blogo skonio ženklas. O dabar?
- Atsimenu aš tuos laikus. Dabar jie baigėsi ir šiuo metu tokio dalyko nėra. Žarnos nuo kepenų taip pat skiriasi, bet jos funkcionuoja viename organizme.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!