- Sveikatos leidiniui su jumis priklausytų kalbėtis apie sportą. Įdomu, kaip jis tapo jūsų gyvenimo moto, kai augote tarp verslo elito. Standartiškai turėtumėte būti perėmęs tėvo verslo imperiją… Eiti savo keliu buvote skatinamas?
 
- Nuo mažens užsiėmiau įvairiausia veikla: sportavau, šokau. Be to, kad domėjausi verslu, baigiau ir politikos mokslus, vėliau sekė filosofijos studijos, galiausiai – filosofijos doktorantūra. Mano pasaulis nebuvo apribotas tik pragmatiniais žmogaus siekiais. Man rūpėjo, kuo aš, mano aplinkos žmonės tampa darydami tai, ką daro. Man pasirodė produktyvu būtent čia nukreipti savo žvilgsnį. Kaip filosofas ir kaip šokėjas, judėtojas kėliau klausimą, kaip žmogus kasdienybėje susitikdamas su savo kūnu, per kasdienius ritualus formuoja ir programuoja save kitoms socialinėms veikloms, kuriose pasiekia sėkmę.
 
- Kalbate iš jau suaugusio žmogaus perspektyvos. Jaunystėje gi vėjai galvoje...

- Žmogui, kuriam materialūs dalykai yra prieinami, jie netampa svarbia tema. Tai neformuoja pasaulėvaizdžio. Jei turiu tai, ko man reikia, kodėl turiu būti užsiėmęs tuo, kas man galbūt duotų ką nors daugiau? Tai tampa nebeaktualu. Aš buvau užsiėmęs judesiu, literatūra.
Kai išėjau į pirmą klasę, Lietuvoje tada tvyrojo jausmas, kad mes mokomės, vejamės Vakarus, generuojame idėjas. Tėvų verslas buvo to pavyzdys: žiūrėk, pasaulyje galima sukurti dalykus nuo idėjų iki realiai veikiančio mechanizmo, žmonės daro ir padaro, yra kūrybingi.
 
- Ar tiems, kuriems nebereikia rūpintis finansine gerove, lieka tik du keliai– degraduoti arba pasinerti į dvasinę savišvietą?
 
- Finansinę sėkmę linkėčiau pasiekti kiekvienam žmogui dėl vienos priežasties –kad įsitikintų, jog mūsų egzistencijai ir laimei tai nedaro reikšmingos įtakos. Daugelis žmonių taip ir gyvena iliuzijoje, kad jiems iki laimės trūksta…pinigų. Žmonės, kurie tuos resursus pasiekia, supranta, kad jie vis tiek yra ribojami tų pačių žmogiškųjų savybių: liūdesio, nerimo, nevisavertiškumo. Štai tada ir įvykta tai, apie ką kalbate. Siekiant užsimiršti, imama svaigintis. O svaigintis galima įvairiausiais būdais: alkoholiu, narkotikais, greičiu, galia, statusu, įspūdžiais. Kita dalis žmonių, suvokusių, kad joks išorinis veiksnys laimės neatneša, leidžiasi dvasiniu keliu ieškoti atsakymų savyje ar išorinėje transcendencijoje. Tiesa, ir čia slypi tam tikri spąstai.
 
- Buvote į tuos spąstus patekęs?

- Neatsidūriau ant asmeninių kritinių ribų. Žmogus mokosi arba per krizes, arba per įžvalgą. Mane gelbėjo literatūra, filosofija, žmonės, su kuriais bendravau. Ir dabar ant mano darbo stalo – filosofo Arvydo Šliogerio bei kitų iškilių žmonių knygos. Dirbu prie disertacijos. Fizinė veikla leido nebūti tuštumoje. O pasinėrimas į savęs pažinimą, kūrybą ir filosofiją leido atsitraukti ir gyvenimą matyti, kaip iš paukščio skrydžio, susibalansuoti ir savo kailiu nepatirti daugybės krizių, kurių, matau, neišvengia daugybė žmonių.
 
- Profesionaliai sportuojantis žmogus automatiškai neša žinutę, jog yra disciplinuotas, pareigingas, propaguojantis sveiką gyvenimo būdą, kartu ir sveikos sielos, skaidrių minčių.
 
- Senovės graikai sakydavo: „Nepasitikėk nė viena mintimi, atėjusia sėdint.“ Kai užsisėdime, mumyse ima tvenktis ne tik kūno skysčiai, bet ir mintys tampa apsunkusios, tamsios. Judėdami paleidžiame kūno energijos ir minčių srautą. Tai kaip nereikalingų užtvankų nuėmimas iš upės. Svarbu judėjimo nemechanizuoti. Tie patys graikai mėgo filosofuoti ir mąstyti vadinamosiose gimnazijose – aikštelėse, kur žmonės treniruodavosi ir reflektuodavo apie gyvenimą. Ten gimė ir jų filosofija. Jungtis tarp mąstymo ir sporto – įdomi. Be to, svarbu judėti tinkamai. Žmogus sportuodamas dažnai susikoncentruoja kitur, pavyzdžiui, klausosi podkasto. Bando sutaupyti laiko – kūnas daro vieną, o aš darau kitus naudingus dalykus. Tai neproduktyvu nei fiziniu, nei psichiniu požiūriu. Didžiausia judesio nauda, kai esame visiškai susikoncentravę į tai, ką darome. Formulė tokia – intensyvumas kart dėmesys lygu rezultatas. Jei dėmesys yra nulis, rezultatas – taip pat. Įvairių kovos menų tikslas yra ne nužudyti priešininką, bet visų pirma formuoti asmenybę. Žmogus formuojamas per sąmoningą veiksmą.
 
- Jau vien ant bėgimo takelio prekybos centre atsidurti daug kam titaniškas darbas. Amžinas klausimas, kaip prisiversti sportuoti?
 
- Girdime ir gydytojų patarimus, ir bėgimo batelius gražius nusiperkame, ir moksliniai tyrimai įrodo, kad sportuoti yra reikalinga, sveika, naudinga visais atžvilgiais. Kas mus sustabdo įsitraukti į fizinę veiklą, kodėl pasineriame į ekranus ir tingulį – kultūrinis klausimas, apimantis visą Vakarų pusę. Mums yra įkalta, kad tai, kas vyksta galvoje – mąstymas yra vertinga, o kūnas – ne. Kitaip tariant, siela Dievui, o kūnas velniui. Kūnas – neva blogųjų instinktų šaltinis ir jį reikia supančioti, apriboti, paslėpti. Tiesiogiai taip negalvojame, tačiau tai išduoda elgesio modelis. Mokykloje fizinio lavinimo pamoka nėra tokia prestižinė kaip matematika ar chemija. Protingas žmogus lygu vertė, judantis žmogus ir reiškiantis kūną... Ką? Apie ką čia? Sakome nevertinkite mūsų pagal kūną ir gebėjimus, mes visi turėtume būti vertinami pagal protą. Įpratę kūną stumti, galiausiai nebežinome, kas yra judėjimo džiaugsmas. Judame dėl sveikatos, bet ne dėl to, kad patirtume malonumą, priešingai, nei kūdikiai ir vaikai.
Fiziškai judėti ir galėti imti daiktus lygu galėti ir būti žmogumi. Neuromokslai kalba, kad mūsų mąstymas yra įkūnytas, kad mąstome iš kūno visumos. Kaip mes judame erdvėje, stipriai lemia, kaip apie pasaulį mąstome ir galime konstruoti savo kalbą bei mintis. Kviečiu savęs paklausti, ar judėčiau, jei nereikėtų? Jei kas nors pasiūlytų piliulę arba įkeltų į aparatą, leidžiantį pajusti visas patirtis, o mes patogiai gulėtume. Ką atsakytume į tokį pasiūlymą?..

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!