Janina Lapinskaitė: per Jonines saulei tekant maudysiuosi Žeimenoje

Sima Kazarian
2021-06-23
Brėkštančio ryto prieblandoje ji panirs į netoli savo sodybos Labanoro girioje srūvančią Žeimeną. „Joninės man yra metas, kuomet galvoju apie laiko tėkmę. Dalyką, kuris visuomet rūpėjo kūryboje“, – sako intelektualaus kino žiūrovo pamilta režisierė ir aktorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja profesorė Janina Lapinskaitė.
Janina Lapinskaitė: per Jonines saulei tekant maudysiuosi Žeimenoje
„Jonines visuomet leidžiu su šeima, artimaisiais. Sodyboje kuriame didelį laužą, prie kurio susirenka ir mano filmų personažai. Tačiau šiemet jo šviesoje sėdėsime dviese su vyru. Savaitės vidurys, todėl negrįš vaikai, susitikimus riboja pandemija“, - sako režisierė ir aktorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja profesorė Janina Lapinskaitė.

- Janina, ką jums reiškia Joninės? Ką veiksite vardadienio naktį?
- Jonines visuomet leidžiu su šeima, artimaisiais. Sodyboje kuriame didelį laužą, prie kurio susirenka ir mano filmų personažai. Tačiau šiemet jo šviesoje sėdėsime dviese su vyru. Savaitės vidurys, todėl negrįš vaikai, susitikimus riboja pandemija.
Joninės pastaruoju metu man simbolizuoja laiko tėkmę. Tai – akimirka, kurioje tau nuostabiai gera, kurioje gamta pasiruošusi viskuo dalintis, tačiau greta viso to yra ir dilgsėjimas – pradės trumpėti dienos. Ir tuomet prisimeni posakį „Ir tai praeis“. Praeis ir kai tau gera, ir kai skauda.
Kaip ir per kiekvienas Jonines, saulei tekant maudysiuosi Žeimenoje. Anksčiau baimindavausi tekančio vandens. Dabar man žavus šis maudymasis, stebėjimas, kaip keičiasi upė. Pernai buvo smėlis po kojomis, dabar – duobė... “Aš tavo draugė, bet pažink mane iš naujo vėl ir vėl“, - tarsi sako man Žeimena.
 
- Ar galima sakyti, kad labiausiai savimi jaučiatės provincijos erdvėje, kur leidote vasaras, vaikystę?

Turbūt ir iš mano kūrybos galima jausti, kad mane labiau domina provincijos nei miesto žmonės. Teko būti nuostabiausiose pasaulio vietose. Nica, Venecija, Paryžius... su džiaugsmu priimdavau tą grožį, tačiau jis buvo skirtas akimis. Savo sodyboje su pasauliu, kuris mane supa, esu harmonijoje ir akimis, ir dvasia.
Man patinka aplinkiniai žmonės, natūrali žmogiška jų kalba. Bendravimas su kitų sferų, profesijų atstovais. Galime valandomis sėdėti, kalbėti apie gyvenimą, laiko tėkmę, akimirkos žavesį.
 
- Norint sukurti tokį dokumentinį filmą kaip kuriate jūs, tenka giliai įeiti į žmogaus vidų. Kaip paskui iš jos išeiti?
- Mano personažai buvo iš tokio pasaulio, kad pasakius, jog noriu kurti apie juos filmą, jie nesuprasdavo, ko man iš jų reikia. Belsdavausi į jų namus virpančia širdimi ir žingsnis po žingsnio pradėdavau kontaktą siekdama, kad manimi patikėtų. Kaip reikia paaiškinti, kodėl noriu ateiti, taip reikia pasakyti ir kodėl noriu išeiti. Su pirmaisiais filmais atsitraukti dar nebuvau išmokusi, buvo sudėtinga.
 
- Janina, filmus pradėjote kurti jau būdama brandaus amžiaus.
- Aš kaip rašytoja Žemaitė – pradėjau kurti gana vėlai. Dirbau televizijoje, o kinas man buvo kaip miškas, kuris ir viliojo, ir gąsdino, nors dėl vyro (rež. Algimantas Puipa – red. past.)šis pasaulis visada buvo šalia manęs. Algimanto paskatinta ir ryžausi įžengti į šią erdvę.
Mano pirmasis filmas sukurtas peržengus keturiasdešimtmetį „Toks mano likimas“. Visos tos temos, kurios buvo jame akumuliuojamos, pasklido tolesniame mano kūrybos kelyje. Jis tikrai tapo mano likimu.
 
- Jūsų sutuoktinis yra minėjęs, kad rašant scenarijų esate jam pasakiusi: „Moterys taip nemąsto“.  
- Jis rašo, o aš spausdinu. Ir staiga ranka sustoja. Tiesiog negaliu tęsti, nes, atrodo, skaitau dalyką, kuris niekaip nesiderina su logika, kuria vadovautųsi moteris.

Esu už visas visas laisves, tačiau mes – vyrai ir moterys – savo psichika esame skirtingi. Vien tai, kad moters kūnas gali išnešioti kūdikį, jį pagimdyti, rodo, kad tarp lyčių absoliutaus lygybės ženklo padėti nepavyks. Yra emocionalių vyrų, bet jų emocijos vis tiek skiriasi nuo moters.
 
- Su vyru drauge dirbate. Kaip stresinėse situacijose išlaikyti sutarimą?
- Su Algimantu esame keturiasdešimt penkerius metus. Iš tiesų, darbe netrūksta įtampos, tai susiję ir su kūrybiniu procesu, ir finansine atsakomybe. Tačiau išmokome tame būti, pajusti vienas kito rimtą.
Dalykas, kurio tikrai nenorėčiau santykiuose yra nekalbadieniai. O išmokti mums teko pasakyti „atleisk“. Jauti, kad esi kaltas, tačiau kažkas viduje neleidžia ištarti šio žodžio. Teko eiti į tai pakankamai ilgai.
Neįmanoma iš jokių santykių išfiltruoti nesutarimų, tačiau esminis klausimas, kurį sau užduodavau, ar noriu, kad šalia manojo pasaulio būtų šio žmogaus pasaulis. Mums abiem, matyt, atsakymas buvo „taip“.

 
- Daug metų stebite, fiksuojate žmones, kurie stipriai keitė pasaulį, o ar pasikeitė žmonės?
- Net dėstydama akademijoje, stebėdama studentų kartas jaučiu pasikeitimus. Atrodo, kad bendravimas laisvėja, tačiau emocine prasme siena tarp žmonių yra storesnė. Bet keisčiausia, kad tos sienos viduje niekas nesikeičia – ten cirkuliuoja tos pačios emocijos, kokios buvo mano vaikystėje, jaunystėje. Tas išorinis kiautas atlieka apsauginę funkciją: būti kitų akyse sėkmingam, laimingam yra tarsi lengviau, patogiau.
Tuo įsitikinu, kai vaidybos seminaruose taikome specialias praktikas atverti emocijoms ir turiu galimybę pamatyti, kas yra už to lukšto. Šiuolaikiniai žmonės tokie jautrūs... man atrodo, mes buvome net mažiau pažeidžiami.
Taigi keičiantis laikmečiams keičiasi poreikis vienaip ar kitaip atrodyti kitiems, bet ne vidus. Tai, kas viešinama socialiniuose tinkluose, praeina pro gerą kritikos filtrą, sukuriant įvaizdį, pagal kurį žmogus nori prisistatyti pasauliui.
Dabar daug depresijos, emocinio nestabilumo problemų, nes mums sunku sustoti ir būti savimi. Leisti būti pažeidžiamam, suklysti. Nebijoti parodyti kitiems savo trūkumų, kad mums skauda, negera.
 
- Dabartinis ritmas mus stumia į didelę įtampą. Neturime kada atsivėrimams?
- Gyveno netoliese mūsų senyva močiutė. Stebėdavau jos judesius, kaip viską ji atlikdavo tokiu savotišku lėtu ritmu. Eidavo perkelti karvės, ravėdavo, daugybę darbų per dieną padarydavo. Galvodavau, kad būdama jos vietoje ir žinodama, kiek per dieną reikės nuveikti, iš įtampos nuo pat ryto įjungčiau tokį tempą... O ji gražiausiai, su tokiu lėtumu. Šios moters stebėjimas man buvo ir meditacija, ir pavyzdys. Kad darant lėtai galima nuveikti nei kiek nemažiau, nei lekiant. Nebūtina įsielektrinti ir su karštligiška skuba leistis į visas užduotis.
Ir galiausiai... Bėgant laikui supranti, kad nieko nenutiks, jei ko nors ir nepadarysi. Skubėti reikia santykiuose su artimaisiais, suvokiant, kad akimirkos labai greitai skrieja. Juk šiame pasaulyje reikia ne tik dirbti, ne tik filmus kurti. Nors darbas, tiesa, gyvenimui suteikia daug svarbių pojūčių ir spalvų (šypsosi).

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    Parkinsono liga: jaunas pacientės amžius klaidino medikus

    Parkinsono liga: jaunas pacientės amžius klaidino medikus

    Mildai (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) dabar jau 50, bet Parkinsono liga į jos gyvenimo duris pasibeldė kur kas ank...
    Projektas „Žemiau bambos“: jautriai, bet be tabu

    Projektas „Žemiau bambos“: jautriai, bet be tabu

    Su naujos gyvybės užsimezgimu atsiradusi idėja sukurti socialiniuose tinkluose „Žemiau bambos“ puslapį, išsiplė...

    Budinti vaistinė


    Vaistinių atstovai primena, kad galimybių paso vaikams į vaistinę turi ateiti tėvai

    Vaistinių atstovai primena, kad galimybių paso vaikams į vaistinę turi ateiti tėvai

    Vyriausybės sprendimu galimybių pasas nuo gruodžio 28 d. bus išduodamas vaikams nuo 12 metų, o nebe nuo 16-kos, kaip buvo i...
    Galimybių paso nenaudojančiose vaistinėse SAM leido aptarnauti daugiau žmonių

    Galimybių paso nenaudojančiose vaistinėse SAM leido aptarnauti daugiau žmonių

    Galimybių paso nenaudojančiose vaistinėse Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) nuo penktadienio leido aptarnauti daugiau žmonių.

    Sveika šeima


    Pirštų sąnariuose sproginėjantys burbuliukai: ar yra žala?

    Dažniausiai vaikystėje išmokę skleisti garsus lankstant piršto sąnarius, žmonės erzina aplinkinius, kurie kaip susitarę kartoja, kad senatvėje pirštai susisuks. Tačiau ar tiesa, kad šis įprotis gali sukelti sveikatos problemų?

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Narkotikai pražudo daugiau žmonių nei ginklai

    JAV Federalinis tyrimų biuras praėjusią savaitę pranešė, kad mirčių nuo perdozavimo, pandemijos metu, skaičiai pasiekė rekordiškas aukštumas. Šios mirtys – prarastos galimybės gydytis, didėjančių psichikos sveikatos problemų ir stiprių narkotinių medžiagų prieinamumo gatvėje pasekmė.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Dalytis apelsinu? Na, jau ne!
    Henrikas Vaitiekūnas Dalytis apelsinu? Na, jau ne!
    Ką renkasi blondinės?
    Henrikas Vaitiekūnas Ką renkasi blondinės?
    Atsargiai: biohakeriai atidunda!
    Henrikas Vaitiekūnas Atsargiai: biohakeriai atidunda!

    Naujas numeris