- Gintarai, žiniasklaidoje pasidalinote išgyvenimo atmintine, kaip neišsikraustyti iš proto. Sakote, jau laikas susirūpinti?
 
- Laikas, aišku. Technologijos žengia septynmyliais žingsniais į priekį, o žmogaus psichika lieka tokia pati kaip prieš tūkstančius metų.
Apskritai žmogus yra emocinga būtybė ir, manipuliuojant emocijomis, jį lengva valdyti. Tai rizikingas dalykas, nes manipuliatorių ir galimybių manipuliuoti, ypač socialiniuose tinkluose, vis daugėja. O žmonės nesugeba atsirinkti: pamato netikrą žinią, kur kas nors nuskriaustas, įskaudintas, kuo reikia baisėtis, ir juos iš karto ištinka emocinė isterija: netikrinę jokių faktų, puola dalintis, piktintis – elgiasi tiksliai pagal manipuliatoriaus užmačias.
Tokia šiuolaikinio pasaulio rizika. Jei anksčiau būdavo tik radijas, televizija ir laikraščiai, dabar informacinis srautas, kartu ir melaginga informacija sklinda iš kiekvieno kampo.
 
- Ką daryti? Kaip išgyventi?
 
- Išgyventi reikia visų pirma bandant įjungti šalto proto likučius. Lygiai taip pat, kaip konfliktuojant su kitu žmogumi: suskaičiuoti iki dešimties, o paskui jau ką nors daryti. Taigi ir su visokiais neaiškiais postais socialiniuose tinkluose – reikia tiesiog lėtai suskaičiuoti iki dešimties. (Juokiasi.)
Paradoksas: socialiniai tinklai buvo sugalvoti kaip įrankis, kuris turėtų suartinti žmones, padėti suprasti vienam kitą, lengviau priimti skirtybes, tų skirtybių natūralumą. O rezultatas išėjo atvirkštinis – tai yra ne socialiniai, o antisocialiniai tinklai. Rezultatas yra visuomenės supriešinimas, atskirų, kartais keistų burbulų formavimas. Gyveni tame burbule, ir tau atrodo, kad visas pasaulis toks pat. O tai – iliuzija.
 
- Sveiko proto temos nevengiate ir savo kūryboje. Apie ką dar negalite nerašyti?
 
- Mane visą laiką iš vidaus kirbina vienintelė tema – žmogaus gyvenimas plačiąja prasme. Nes tai yra toks baigtinis dydis – žmogus gimsta, gyvena, miršta. Čia yra ir tragizmo, ir tokio šiek tiek komiško graudulio. Man visą laiką buvo įdomu, kaip žmonės gyvena žinodami, – vieni nuolatos, kasdien, kiti gal tik kartais prisimindami, – kad vieną gražią dieną jų gyvenimas pasibaigs. Ir kaip žmonės su tuo tvarkosi, kaip herojiškai gyvena kasdienybę – tai yra labai įdomu.


 
- Gal paatvirautumėte, ką rašote šiuo metu?
 
- Kaip tik baigiau ir atidaviau leidyklai naują eilėraščių knygą, kuri vadinsis „Vandens skonis“.
Prieš kokį dešimtmetį susimąsčiau, kaip žmonės rašo autobiografijas, kaip kiti žmonės rašo jų biografijas. Ir man dingtelėjo, kad tose biografijose beveik nėra teisybės. Nes žmonės rašo apie dalykus, kurie jiems atrodo svarbūs ar didingi. Rašo, kokie jie buvo ypatingi ir išskirtiniai. O tai iš tikrųjų mažai ką bendro turi su jų realiu gyvenimu.
Realus gyvenimas prasideda nuo ankstyvos vaikystės, vos tik vaikas pradeda prisiminti. Ir čia vyksta įdomiausi dalykai, kai pamažu tampi tuo žmogumi, kuris gyvens visą likusį gyvenimą. Visą žmogaus kodą gauni būtent tuo laiku.
Pagalvojau, kokius nutikimus iš vaikystės prisimenu. Jeigu jie išlikę atmintyje, matyt, buvo svarbūs, ypatingi. Dalis tos knygos yra būtent tokie nutikimai iš vaikystės, paauglystės, padarę mane tokį, koks esu dabar. Tam tikra prasme tai yra poetinė biografija, tik rašau ne apie savo nepakartojamus žygdarbius, bet apie paprastą egzistenciją.
 
- O ar turite bendrų projektų su sūnumi, talentingu poetu Dovydu?

- Gana dažnai „darome“ bendrus skaitymus. Turime mėgstamą žanrą: atsisėdame dviese, kiekvienas su savo knyga. Vienas pradeda, perskaito eilėraštį, kitas suranda kažką panašios tonacijos arba atvirkščiai – ką nors kontrastingo, ir skaito savąjį. Vyksta toks eilėraščių ping-pongas, sukimbantis į vieną didelį metaeilėraštį.
 
- Negali nežavėti ir vyresniojo jūsų sūnaus – reperio, kūrybininko, rungtynių komentatoriaus Roko – meilė kalbai, stulbinamas žodynas. Ar čia kokia šeimos formulė?
 
- Formulės ypatingos kaip ir nėra. Kai tėvai skaitantys ir turintys nemenką žodyną, gal automatiškai ir vaikai perima. Nors kad Dovydas rašo eilėraščius, sužinojau tik po kelerių metų, nes iki tol niekam jų nerodė.
Dukrai anksčiau skaitydavau pasakas, dabar jau pati skaito. Greičiausiai, ekonomiste irgi nebus. (Juokiasi.)
 
- Teatras, muzika, rašymas – visi jūsų gyvenimo užsiėmimai – orientuoti į žiūrovą, klausytoją, skaitytoją. Visuomet turite ką pasakyti?
 
- Tikrai ne visada ir apskritai nesu iš tų ekspertų, kurie gali kalbėti ištisas valandas bet kuria tema. Tiesiog nuo vaikystės literatūra ir muzika buvo šalia – mano mama buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o tėtis – muzikos mokytojas. Tai tiesiog buvo natūrali mano gyvenimo dalis.
 
- Atrodote uždaras žmogus, tačiau scena traukia…
 
- Esu pakankamai uždaras, bet kai užlipi į sceną, tampi truputėlį kitu žmogumi. Kadaise kalbėjausi su vienu geriausių Lietuvos aktorių, Vytautu Paukšte. Jis prisipažino, kad net po dešimtmečių teatre kaskart prieš išeidamas į sceną jis mirtinai bijo, tiesiog panikuoja. Bet vos tik įžengia scenon, iškart įsijungia kitas režimas. Atsiranda kitas žmogus.
Aš manau, kad visiems yra panašiai, tik reikia išmokti tą baimę suvaldyti. Nes kitaip gali netyčia pabėgti dar neišėjęs į sceną. Jeigu nepabėgi, tai jau viskas gerai. 


 
- Nacionalinę emocinę sveikatą aptarėme. Kokia situacija su jūsų asmenine? Kaip ja rūpinatės?
 
- Neturiu kokio nors ypatingo recepto. Anksčiau gal būdavau karštesnis, dabar tiesiog išmokau žiūrėti į daug ką gerokai ramiau, su tam tikra distancija. Kas benutiktų, jokios tragedijos nėra. Pasaulis didelis – jeigu tau čia kas nors nepatinka, gali išeiti ir pradėti kitur.
Kiekvienam turbūt atskiras receptas, atskiras kelias, bet šiek tiek daugiau šiaurietiško susivaldymo lietuviams būtų neprošal. Ne veltui kažkas kažkada lietuvius yra pavadinęs Šiaurės italais.
 
- O humoras, kurio nevengiate ir savo kūryboje, padeda?
 
- Tas humoras yra specifinis – tai dažnai autoironija, sugebėjimas nežiūrėti rimtai į save patį. Jeigu šitą dalyką išmoksti, tampi laisvas žmogus. Nebebijau pasirodyti juokingas, negudrus, ko nors nežinantis, negražus, senas... Ir tai yra didelė privilegija.

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!