- Kada supratai, kad karatė ne tik laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir būsima karjera?
- Sportuoti pradėjau nuo septynerių, kai tėvai atvedė į karatė būrelį. Dar žaidžiau ir krepšinį, bet jam neskyriau tiek dėmesio, kiek kovos menams. Mano pasirinkimą lėmė tai, jog Akmenėje buvo geriausias Lietuvoje karatė treneris ir tai, kad pasirinkimo, kalbant apie sportą, mažame miestelyje nebuvo daug.
Karatė sportas reikalauja disciplinos: jei jam neskirsi dėmesio, kris rezultatai. Todėl neįvardinčiau to momento, kai supratau, jog tai taps mano karjera– viskas vyko natūraliai. Vaikystėje, kai buvau dvylikos trylikos metų, buvau apleidęs sportą, neskyriau tiek dėmesio pasiruošimui varžyboms. Pralošiau vieną kovą, dėl kurios labai skaudėjo širdį. Tada nusprendžiau susiimti, kad tų pralaimėjimų būtų kuo mažiau.
 
- Pirmoji kova gyvenime būna viena įsimintiniausių – kamuoja jaudulys, nerimas, nežinojimas. Ar ją atsimeni?
- Mano pirmosios varžybos buvo Olandijoje, kur laimėjau pirmą vietą. Kadangi buvau sunkesnis, teko kovoti su didesniais berniukais.
Lietuvoje čempionatas prasideda nuo dešimties metų. Ir tuo metu nebuvo populiaru organizuoti papildomas varžybas vaikams, reikėjo ieškoti jų užsienyje, todėl važiuodavome į Latviją ar kitas šalis.
 
- Jeigu atsirastų laiko mašina, kokią kovą norėtumėte pakartoti?
- Gal norėčiau į visas praloštas kovas sugrįžti, bet, kita vertus, jei pralošiau, vadinasi, buvau tiesiog silpnesnis. Pralaimėti ne visada yra blogai, juk tai užgrūdina ir paruošia didesnėms pergalėms. Taip suvoki savo klaidas. Jeigu nepatirsi pralaimėjimų, nežinosi, dėl kokių priežasčių tai gali nutikti. Atėjus svarbiai akimirkai pralaimėsi, nes nežinosi savo silpnųjų vietų.
Tad negaliu pasakyti, kad norėčiau sugrįžti atgal. Taip, kovas, kurias pralaimėjau, norėčiau pakartoti, bet dabar, geriau pasiruošus.
O vienas geriausių jausmų yra laimėti. Pamenu pirmą Europos čempionatą Belgijoje. Buvau susikoncentravęs, supratau pačių varžybų vertę – juk atstovavau Lietuvai. Tą kartą laimėjau pirmą vietą jaunių kategorijoje būdamas šešiolikos metų. Jausmas buvo žodžiais neapsakomas. Nežinau, ar dar kada esu tai patyręs. Sunku atkartoti tai, ką pirmą kartą patiri laimėdamas svarbias varžybas.
 
- Pernai balandį minėjai, kad svarbiausia pasiekta pergalė buvo du tūkstančiai devynioliktais užimta šešta vieta absoliučios karatė kategorijos čempionate Japonijoje. Ar nuomonė nepasikeitė?
- Šios varžybos vadinamos karatė olimpiada. Kyokushin karatė svarbesnių ir sunkesnių varžybų nėra. Yra tik aštuonios prizinės vietos, tad atsidurti tarp geriausiųjų – aukštas pasiekimas. Jeigu dalyvaučiau dabar, su tokia fizine forma, manau, laimėčiau ir aukštesnę vietą. Todėl tikiuosi, kad kitame čempionate rezultatai bus geresni.
Turiu užsibrėžęs ir kitų tikslų. Nesu dar buvęs pasaulio prizininkas, patekęs į trejetuką. Esu užėmęs trečią vietą naujai įsikūrusios federacijos (Kyokushin World Union) varžybose. Kartais net pamirštu šį laimėjimą, nes, palyginti su kitomis varžybomis, šios nėra tokios stiprios.
Rugsėjo mėnesį laukia pasaulio čempionatas Lenkijoje su svorio kategorijomis. O dar kitais metais– be svorio kategorijų varžybos, karate olimpiada. Tarpinės stotelės – Europos čempionatas balandžio pradžioje bei vasario mėnesį Lietuvos čempionatas.
 
- Žiūrovui pergalė galbūt atrodo ranka pasiekiama– juk kova ilgai netrunka. Kokia iš tiesų yra pergalės kaina?
- Darbas iki varžybų yra juodas. Sunkiausia yra psichologiškai priversti kūną dirbti – neieškoti pasiteisinimų, nes reikia atlaikyti kartais aštuonias ar net dešimt treniruočių per savaitę. Režimas atima daug energijos ir laiko.
Tačiau, kai jau tiek laiko ir juodo darbo atidaviau, pasiduoti būtų neprotinga. Mėgstu, ką pradedu, padaryti maksimaliai gerai. Nuvykęs į varžybas noriu būti užtikrintas, kad iki tos dienos padariau viską, kas priklauso nuo manęs. Dabar tik reikia atiduoti visas jėgas. Jei pralošiu, suvokiu, kad buvau tiesiog silpnesnis ir reikia daugiau padirbėti, norint pasiekti pergalę.
 
- Teigiama, kad karatė yra ne tik sportas, bet ir gyvenimo stilius, filosofija. Ko tave gyvenime išmokė ši sporto šaka?
- Geras klausimas... Sunku pasakyti, koks būčiau be karatė sporto. Jis išmoko disciplinos, susikaupimo, suėmimo save į rankas. Kita vertus, jei nebūčiau karatistas, gal vis tiek turėčiau šias savybes?..
 
- Karatė kovos menuose svarbi ne tik kova, bet ir diržo spalva, vėliau danai, kurie parodo sportininko meistriškumą. Kas tau svarbiau – juostelė ant diržo ar laimėta kova?
- Jeigu man būtų svarbiau juostelė ant diržo, jų turėčiau daugiau. Juodą diržą galima laikyti nuo aštuoniolikos metų, po poros metų daną ir taip toliau. Šiuo metu esu fiziškai pajėgus ir turiu geriausią formą, todėl skiriu laiką varžyboms, o ne technikai ir jos demonstravimui. Dabar yra tas metas, kai daugiau galiu pasiekti kovose... Reikia nemažai laiko skirti, norint pakeisti diržą ar gauti naują daną. Kai baigsis kovos ir jei bus noro, taip, tada aš laikysiuosi danus.
Jokiais būdais nenuvertinu meistriškumo lygio. Vieniems maloniau tobulinti techniką, katas, kitam gi labiau patinka kovos. Kiekvienas pasirenka savo kelią, nes abu dalykus daryti vienu metu yra sudėtinga.
 
- Treniravaisi pas vieną stipriausių kyokushin karatė trenerių – Vladimirą Silvaško, kuris užaugino ne vieną čempioną. Ar savo mokiniamssieki tapti tokiu pačiu pavyzdžiu?
- Mano treneris yra fenomenali asmenybė. Toks pats tikrai nebūsiu, nes tiesiog esu kitoks, bet kaip ir kiekvienas treneris siekiu būti pavyzdžiu mokiniams. Mano braižas, pradmenys, sporto supratimas yra atėjęs iš Vladimiro Silvaško. Kai treniruoju, pastebiu, kad mokau panašių dalykų. Esu jaunas ir kaip treneriui man dar trūksta meistriškumo, tad dar negaliu visko perteikti taip, kaip jis. Šiuo metu turiu galimybę semtis naujos patirties iš dar vieno geriausio visų laikų karatė kovotojo Luko Kubiliaus. Stengiuosi rasti aukso viduriuką tarp šių dviejų mokytojų treniravimo metodų.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!