- Darvydai, Lietuvoje viena po kitos steigiasi vaikų futbolo akademijos, vaikų stadionai pilni, susidomėjimas futbolu itin didelis... Futbolas atgimsta?
 
- Ne veltui futbolas yra populiariausia sporto šaka pasaulyje. Tai – paprastas žaidimas. Jį galima žaisti namuose, kieme, vienas prieš vieną, du prieš du. Motyvuoja ir čempionatų transliacijos: vaikai turi savo žvaigždes, domisi, išmėgina futbolo treniruotes.
Sporto šakos populiarumui ne ką mažiau svarbi infrastruktūra. Pastaraisiais metais Vilniuje savivaldybė padarė nemažą darbą atnaujindama mokyklų aikšteles. Daugiabučių kiemuose daug renovuotų aikščių. Taigi vaikai iki dešimties metų amžiaus dabar turi kur kas geresnes sąlygas sportuoti, o tai didina futbolo populiarumą.
Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje išpopuliarėjo mergaičių futbolas. Lietuvoje mes, aišku, vėluojame. Bet ir čia mergaitės ėmė juo labiau domėtis. Pamažu nyksta tie mitai, kad jeigu žais futbolą, kojos bus kreivos. Futbolas – atletiškas sportas. Vaikai bėgioja, šokinėja, tolygiai dirba visas kūnas.
 
- Lietuvoje populiarumu futbolas sparčiai vejasi krepšinį. O investicijomis?
 
- Lietuva yra vienintelė šalis pasaulyje, kur krepšinis svarbesnis už futbolą. Pavyzdžiui, Madrido „Real“ – kosminio lygio futbolą – stebėti susirenka 90 tūkstančių žiūrovų. Ispanų krepšinio lygis taip pat aukštas, bet jį žiūri daugiausiai 15 tūkstančių sirgalių. Futbolo klubai išlaiko krepšinį. O pas mus atvirkščiai. Bet tikiuosi, kad vieną dieną viskas pasikeis.
Kalbant apie profesionalų lygį, mes labai stipriai atsiliekame: reikalingos geros aikštės, kvalifikuoti treneriai, mokymai, stažuotės… Bet absoliučiai niekas neprisideda: nei valstybė, nei verslas. Šiandien futbolą ant pečių neša tėvai: moka už aikštes, už keliones. Kol mes visi nenorėsime, kad futbolas pasiektų profesionalų lygmenį, nieko nebus, nes be investicijų tą padaryti sunku.
 
- Lietuvos futbolo dabartis. Vieni juokiasi, kiti verkia, treti pyksta. Kaip jūs reaguojate?
 
- Paprastai. Iš nieko niekas nepasidaro. Prieš juokiantis ar verkiant, reikėtų paklausti: o ką padarėme, kad futbolas šalyje būtų geras? Norime rezultatų, bet nieko nedarome. Nebus taip, kad laimėsime Europos čempionatą, o tada pastatysime stadionus ar vaikams aikšteles. Atvirkščiai, pirmiausia turime padaryti, o tuomet jau galime tikėtis rezultatų.
Puikus pavyzdys yra Lenkija su beveik 40 milijonų gyventojų. Iki 2010 metų nepatekdavo į jokius čempionatus. Tuomet pastatė dešimt stadionų didžiausiuose miestuose, įrengė bazes, kur ruošiasi visos komandos, atidarė daug aikštynų treniruotis vaikams. Nuo to laiko situacija ėmė keistis. Dabar Lenkija visą laiką žaidžia Europos čempionatuose, patenka į pasaulio čempionatus.
 
- Pats investuojate į sporto infrastruktūrą. Vilniuje atidarytas naujas „Hanner-VFA“ stadionas. Kas motyvuoja?
 
- Aš myliu futbolą, čia yra mano gyvenimo esmė. Noriu suteikti vaikams geras sąlygas: kad jie kokybiškai treniruotųsi, išvažiuotų į užsienį, pamatytų tikrąjį futbolą ir pajustų, ką reiškia žaisti prieš dešimtis tūkstančių žiūrovų, kaip kadaise tai pavyko man.
 
- Kokį save prisimenate treniruotėse?
 
- Nebuvau super talentas – man visko reikėjo siekti sunkiu darbu. Nebuvo lengva. Bet turėjau daug užsispyrimo, noro konkuruoti, lenktyniauti ir laimėti. Tos savybės sporte svarbios: turi keltis ir bėgti toliau.
Šiuolaikinė karta tokiomis savybėmis nepasižymi. Vaikai viską gauna pernelyg lengvai. Vieną žaidimą žaidė, pralošė, įsijungė naują. Bet džiaugiuosi, kad atsiranda ir užsispyrusių, talentingų vaikų. Stengiamės jiems sudaryti kuo geresnę aplinką augti ir tobulėti.
 
- Kada supratote, kad tapsite profesionaliu futbolininku?
 
- Būdamas 16 ar 17 metų suvokiau, kad žaidimai baigėsi, reikės pereiti į vyrų futbolą. Tas etapas yra be galo sunkus. Baigiau mokyklą, nuvažiavau į peržiūras keliose vyrų komandose ir kai mane priėmė, nebeturėjau kur trauktis. Supratau, kad dabar turiu „varyti“ maksimaliai. Ir „variau“. (Šypsosi.)
 
- Kokius prisiminimus iš profesionalo karjeros branginate labiausiai?
 
- Kiekvienas pakvietimas atstovauti Lietuvai man būdavo šventė – didžiausias įvertinimas ir malonumas. Prisimenu pirmąjį išvažiavimą su rinktine 2009 metais. Nuvažiavome į Prancūziją, „Stade de France“ stadioną. Aš, dar visai jaunuolis, stoviu tunelyje su pasaulinio lygio žaidėjais, kuriuos prieš savaitę mačiau per televizorių žaidžiant Čempionų lygoje. Dabar jie spaudžia man ranką. Tada išeinu į areną, kurioje aidi beveik 90 tūkstančių žiūrovų. Jausmas yra neapsakomas. Tokie momentai išlieka visam gyvenimui, jų neįmanoma pamiršti.
 
- Pats turite du sūnus. Ar ir jie seka jūsų pėdomis?
 
- Abu žaidė futbolą metus dvejus ir nustojo. Padariau klaidą, kurią dažnai daro tėvai – iš to didelio noro perspaudžiau. Dabar ir kitus tėvus mokau: tėtis ir mama turi būti tėvais – ne mokytojais, ne treneriais.
Pastebiu, kad visi šiuolaikiniai tėvai perspaudžia, kišasi į trenerių darbą, į akademijos procesus nieko nesuprasdami. Aš ugdytinio tėčiui advokatui neaiškinu, kaip jam elgtis ir ką sakyti teisme. O tėvai sau leidžia ateiti ir paaiškinti treneriui, kaip dirbti, nes naktį per televizorių pažiūrėjo futbolą ir galvoja, kad viską supranta.
Bendraujame su kitų Europos šalių akademijomis – visi stebi tą pačią tendenciją. Kai kur tėvų visai neįleidžia į stadionus per vaikų treniruotes.
Vaikus reikia palaikyti, kai sunku, paskatinti, pasidžiaugti su jais. Toks turėtų būti tėvų darbas. Turime gražiai sutarti ir visi siekti geriausio vaikams.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!