- Kaip magai išgyveno pandemiją: jūsų darbai sustojo, o gal magiškus triukus perkėlėte į virtualią erdvę?
- Prieš karantiną magijos teatro „DiArchy“ koncertinė veikla buvo suplanuota metams į priekį. Tačiau planai sugriuvo per keletą dienų, kaip burtų lazdelės mostu sustojo laikas ir viskas sustingo.
Perėjome į kitas meno sferas. Arvydas pradėjo tapyti paveikslus. Tad važinėjame po parodas užsienyje, kur sulaukiame gana gerų atsiliepimų. Kartais surengti pasirodymą mus pakviečia į labdaringus renginius. Pirmasis po dvejų metų pertraukos koncertas – Ukrainos vaikams. Tiesiog negalėjome atsisakyti, nors po kelerių metų pertraukos stipriai jaudinomės – reikėjo viską staigiai prisiminti.
 
- Jei brolis tapo paveikslus, koks vaidmuo tenka jums?
- Padedu Arvydui, pati netapau. Išsinuomojome studiją, kur brolis kuria. Stipriai pasikeitė jo gyvenimo režimas: naktį tapo, ryte grįžta namo be jėgų ir iš karto užmiega. O aš jam padedu, nes, pasirodo, kad čia irgi yra ką veikti. Daug nematomo organizacinio darbo: ir aprašinėti paveikslus, ir pateikti autoriaus biografiją, ir sudaryti paveikslų katalogus.
Pati irgi perėjau į kitą sferą. Užsiimu visuomeniniais reikalais, labdara. Šiais metais esu Druskininkų LIONS moterų klubo prezidentė, organizuojame labdaringus renginius. Viena sričių – pagalba silpnaregiams. Būtent dabar vykdome akinukų akciją: per mokyklas sudarome vaikų sąrašus, kam reikia įsigyti naujus akinukus ir aktyviai padedame, idant vaikučiai naujus mokslo metus pradėtų geriau matydami.
 


- Grįžkime į praeitį: koks jūsų triukas – sudėtingiausias?
- Ryškiausias tikriausiai užsišaldymas lede, kur išbuvome didžiuliame ledo luite beveik tris paras ir pasiekėme pasaulio rekordą, pagerindami amerikiečių mago rezultatą. Jis pareikalavo daug alinančių repeticijų.
Ilgą laiką turėjome išbūti žemoje temperatūroje: nemiegojome, nevalgėme, tik gėrėme šiek tiek vandens. Po to mus išvežė į reanimaciją sveikatai patikrinti. Ten pragulėjome beveik parą, kol galiausiai mus pastatė ant kojų.
Kažkada buvo televizijos laida „DiArchi kodas“. Ten mes demonstravome daug pavojingų triukų: sprogdinomės, į mus dideliu greičiu važiavo automobilis ir mes turėjome žaibiškai išsilaisvinti, idant paskutinę sekundę išvengtume susidūrimo su juo.
Visi tie triukai pavojingi, reikia viską itin gerai apskaičiuoti, nes klaida gali kainuoti gyvybę.
 
- Ką gydytojai sako apie tokius jūsų eksperimentus su organizmu?
- Visų pirma prieš eksperimentus mūsų niekas nenorėjo apdrausti – kategoriškai atsisakydavo. Nors sakėme, kad prisiimame atsakomybę už savo sveikatą ir atliekamų triukų rizikas. Tačiau noriu pabrėžti, kad eksperimentų niekada nedarėme impulsyviai, tiek fiziškai, tiek psichologiškai ruošdavomės ilgai. Penkiasdešimt procentų sėkmės atliekant triuką lemia fizinis pasirengimas ir penkiasdešimt procentų emocinis, psichologinis nusiteikimas.
 
- Kaip ne vieną dešimtmetį atlikti sudėtingi triukai įtakojo sveikatą?
- Arvydas turėjo dvi rimtas stuburo išvaržos operacijas.
Po eksperimentų „Gyvi be oro“ daug treniravomės sulaikydami kvėpavimą kuo ilgesniam laikui ir pasiekėme pasaulio rekordą. Tačiau treniruotės, vykusios šaltame vandenyje, stipriai alino organizmą.
Tad po šio eksperimento man prasidėjo migreninio pobūdžio galvos skausmai, kurie stipriai kankino kelerius metus. Reikėjo griebtis vaistų. Teko susigyventi su periodiškai užeinančiu skausmu, kuris atimdavo galimybę būti darbingai. Tiesiog turi gulėti lovoje ir išlaukti, kada skausmas tave paleis.
 
- Ne kartą viešai esate išliejusi širdį, kad su vyru negalite susilaukti vaikų. Dėl to irgi kaltas ekstremalus darbas?
- Žinoma, viskas, ką darome gyvenime, turi įtakos mūsų ateičiai. Ar būtent dėl to atsirado nevaisingumas? Girdėjau visokių atsiliepimų: štai, dėl rizikingų išbandymų jai taip nutiko. Tačiau mes buvome gydomi ir mums diagnozavo neaiškios kilmės nevaisingumą, vadinasi, tokios ryškios priežasties nebuvo nei man, nei vyrui. Galbūt įtakos turėjo pasiruošimo metu patiriamas didelis fizinis krūvis, taip pat nervai ir įtampa, kurie būdavo mūsų nuolatiniai palydovai.
 
- Magui taikomi kokie nors kūno svorio kriterijai: laikotės dietų, o galbūt valgote viską, ko užsigeidžiate?
- Savaime aišku, svoris visiems itin svarbus ir aktualus, kadangi veikia savijautą. Tačiau kadangi visada gana aktyviai sportavome ir laikėmės sveikos mitybos principų, vargo dėl svorio neturėjome.


 
- Gyvenate Druskininkuose, nuosavame name. Galbūt daržovės ant jūsų stalo patenka tiesiai iš šiltnamio?
- Taip, turime nedidelį šiltnamį. Tačiau ne aš tuo užsiimu, o mano vyro Virgio tėvai. Turime savo rankomis išaugintų agurkų, pomidorų, žalumynų. Visą vasarą valgome salotas su žuvimi arba ant ugnies kepamais kepsniais.
 
- Kiek magui svarbus amžius, pavyzdžiui, kaip sportininkui ar šokėjui?
- Į tai žvelgiame filosofiškai. Mūsų sfera daugiau meninė. Jeigu žmonėms turėsime ką parodyti, visada galėsime sugrįžti. Mūsų eksperimentų tikslas – ne rizikuoti savo sveikata arba gyvybe, bet įrodyti, kad žmogaus galimybės – beribės.
Nežinau, kaip bus su gyvais pasirodymais. Dar prieš oficialų karantino paskelbimą atšaukėme visus koncertus. Nutarėme, kad nekoncertuosime tol, kol rizikos žiūrovams užsikrėsti kovidu koncertų salėje nebeliks. Sugrįžome namo, sudėjome rekvizitą, garso aparatūrą. Kostiumus uždariau į skrynią ir atsisveikinau neribotam laikui.
Niekas iš mūsų to nesitikėjo. Atrodė, kad griūna pasaulis, darbai, planai, viskas sustoja. Kas gali padėti sunkiu gyvenimo momentu? Vienu momentu supranti svarbų dalyką, kad šiame pasaulyje mes nesame vieni. Dažnai broliai ir seserys gali iš tikrųjų suprasti vienas kito jausmus. Mūsų su Arvydu santykiai gražūs ir tai nėra išorinė kaukė arba įvaizdis. Kaip darbo partneriai nė vienas nesijaučiame bosu ar vadovu. Nors į kūrybos procesą kartais žiūrime skirtingai, tačiau išmokome ta pačia koja žengti prieš publiką. Su Arvydu patyrėme daug išbandymų, kartu rizikavome savo sveikata, o kartais net ir gyvybe.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!